Lietuvos kamerinis orkestras

Trumpa orkestro biografija

LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS (LKO, prof. Sauliaus Sondeckio įkurtas 1960 m.) yra vienas iškiliausių ir labiausiai pasaulyje įvertintų mūsų šalies muzikinių kolektyvų. Šiandien jo gastrolių keliai driekiasi aplink visą pasaulį – užfiksuotos beveik visos Europos šalys, Šiaurės ir Pietų Amerika, Pietų Afrikos Respublika, Australija, Japonija, Taivanas, Kinija, Libanas; tokios scenos kaip Berlyno filharmonijos ir Vienos „Musikverein“, Londono „Royal Festival Hall“ ir Romos „Santa Cecilia“, Amsterdamo „Concertgebouw“ ir Paryžiaus „Salle Pleyel“, Leipcigo „Gewandhaus“ ir daugelis kitų. LKO bendradarbiavo su daugeliu iškilių pasaulio menininkų. Nuo 2008 m. orkestro meno vadovu ir dirigentu yra žymus smuikininkas virtuozas Sergejus Krylovas.

LKO įrašė per 100 įvairiausio repertuaro vinilinių ar kompaktinių plokštelių, tarp kitų, lietuvių kolektyvo ir S. Krylovo įrašą, A. Vivaldi „Metų laikus“, išleido pasaulyje garsi klasikinės muzikos leidėja „Deutsche Grammophon“. Po aštuonerių metų pertraukos, 2024-aisiais, išleista dar viena LKO, S. Krylovo ir E. Bosso kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti J. S. Bacho kūriniai.

2026 m. pavasarį orkestras ir S. Krylovas itin sėkmingai gastroliavo Azijoje: Tokijuje (Japonija), Čonane (Pietų Korėja) ir Izmyre (Turkija) pristatytos trys skirtingos programos, daug dėmesio skiriant lietuvių kompozitorių – M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, V. Bartulio, A. Martinaičio, F. Latėno, J. Tamulionio ir Ž. Martinaitytės – muzikai. LKO koncertas kovo 26 d. festivalyje „Spring Festival in Tokyo“ koncertų salėje „Bunka Kaikan“ tapo įžanga į M. K. Čiurlionio paveikslų parodos atidarymą viename svarbiausių Japonijos muziejų – Tokijo Vakarų meno.

„(...) Lietuvos kamerinis orkestras su koncertmeisteriu Džeraldu Bidva per visą koncertą demonstravo aukščiausio lygio ansamblinę kultūrą, skambesio discipliną ir stilistinį lankstumą.“ (Monika Sokaitė, 2026 06 26, „7 meno dienos“)

„Išraiškingą muziką ir joje slypinčią meilės bei netekties aistrą orkestras griežė lengvais kaip vėjelis styginių pasažais (...) Kiekvienas kūrinys – atlikėjų repertuaro perlas. Koncertas sugrąžino gausos pojūtį, juk tiek puošnių, įtaigių kūrinių sukurta tuo laikotarpiu, vertinančiu žmogaus vidinį pasaulį ir įkūnijančiu jį čia vešlia barokine, čia griežta klasicistine forma. Būtent taip ir įsivaizduoju Lietuvos kamerinio orkestro vizitinę kortelę, kuri kartu išlieka nepralenkiama mūsų aukštosios muzikinės kultūros vizitine kortele, labai aiškiai rodančia Lietuvos priklausymą Vakarų kultūros pasauliui. (Daiva Tamošaitytė, 2026 01 16, „7 meno dienos“)