Istorija

Rusėnų pirklių namai XVI–XIX a. Vilniuje

Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastato istorija mena svarbiausius Vilniaus visuomeninio gyvenimo raidos etapus. Pirmieji statiniai dabartinės Filharmonijos pastato vietoje atsirado XVI a. pradžioje, kai Vilniaus miestas, remiantis Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, buvo apjuostas gynybine siena (1503–1522). Šalia jos tuometinis Vilniaus magistratas iš Novgorodo, Maskvos ir Tverės atvykstantiems pirkliams leido statydintis Rusėnų pirklių namus, istorikų vadinamus „Vilniaus svečių kiemu“. Kaip svarbus tuo metu visuomeninės reikšmės pastatas šie pirklių namai pastatyti netoli magistrato būstinės, t.y. rotušės, vadinamojo Rusų miesto dalyje, vakarinėje Medininkų trakto pusėje. Gotikinių formų pastatas buvo mūrinis, dviejų aukštų, stovėjo šonu į gatvę ir į posesijos gilumą turėjo du erdvius, mūrine siena aptvertus kiemus (pirklių ir ūkinį). Pirmame aukšte buvo įsikūrusios įvairios parduotuvėlės, o antrame – patalpos atvykstantiems pirkliams apsistoti. Kiemuose būdavo sudaromi prekybos sandoriai, tad juose buvo įrengti sandėliai prekėms laikyti. Visa pastato teritorija driekėsi iki dabartinės Arklių gatvės.

XVII a. viduryje Vilniuje daugėjant prekybos pastatų, Rusėnų pirklių namų išorė neteko savo išskirtinumo, lyginant su gotikos laikotarpiu. Pastato architektūrinis ansamblis kito, ypač po didžiųjų 1645–1655 m. gaisrų. XVII a. viduryje daugiausia pastatų dabartinėje Aušros Vartų gatvėje priklausė didikams, o Rusėnų pirklių namus ir toliau globojo turtingi miestiečiai. Per rekonstrukciją pastatas buvo išplėstas (pristatyti du šoniniai korpusai), taikomos renesanso architektūros formos. Šoniniuose kiemo korpusuose, sekant italų renesanso stilistika, per du aukštus sumūrytos arkinės galerijos (dėl vėsaus ir drėgno klimato dauguma jų vėliau buvo užmūrytos). Pirmame pastato aukšte ir toliau veikė parduotuvės, prekių sandėliai bei neseniai atsiradusi smuklė, o antras aukštas buvo skirtas rezidencinėms reikmėms. Įvažiavimo gotikinė (šoninė) arka perkelta į pastato centrą.

Iki XVIII a. pab. gynybinių miesto sienų apsuptų kvartalų daugėjo, tankėjo užstatymas. Tačiau miesto vaizdą smarkiai keitė nuolatiniai gaisrai, itin trikdę nuoseklią statybų raidą. Yra žinoma, kad iš Rubino bravoro Užupio priemiestyje 1748 m. kilęs gaisras neaplenkė ir Rusėnų pirklių namų pastato. Tad XVIII a. viduryje jis vėl buvo rekonstruotas. Nors pirmuose aukštuose dauguma patalpų išliko prekybinės, rūsiai po namu buvo perdengti cilindriniais skliautais, pirmame aukšte įsikūrė acto darykla, o pastato planas įgavo „U“ raidės formą. Pakito ir pastato vaidmuo mieste: XVI a. pradžioje Vilniuje pastatyti Rusėnų pirklių namai užėmė vyraujančią poziciją tarp prekybinio pobūdžio pastatų, o XVII a. pavieniai stambūs feodalai ir pirkliai jau turėjo pasistatydinę nuosavus prekybos namus, susikūrė Vilniaus pirklių gildijos. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Rusėnų pirklių namų reikšmė XVII–XVIII a. buvo daugiau vietinė, kadangi formavo vienos seniausių Vilniuje etninių zonų – vadinamojo Rusų miesto vaizdą.

Po Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) trijų padalijimų (1772–1795) Vilnius atiteko Rusijai ir buvo vienas didžiausių imperijos miestų (25 000 gyventojų). XIX a. pradžioje Rusėnų pirklių namai pervadinti į „Dom Goscinny“, čia įsisteigė didmeninės prekybos namai ir viešbutis. 1835 m. antrame aukšte dauguma patalpų liko gyvenamosios, tačiau kai kuriose jų įsikūrė miesto policija, pirmame aukšte – kalėjimas ir ugniagesių komanda. XVIII a. pabaigoje griaunant Vilniaus gynybinius įtvirtinimus (sieną, vartus ir gynybinius bokštus), iš likusių sveikų plytų buvo rekonstruojami svarbiausi miesto pastatai: baigus griauti Spaso bei Subačiaus vartų bokštus, Vilniaus miesto magistratas 1802 m. įsakė miesto ekonomijai pradėti griauti Vilniaus (Vilijos) vartus, nes reiksią plytų 1803 m. vasarą prasidėsiančiam Pirklių rūmų perstatymui. Po jo pastatas įgavo klasicistinę kompoziciją, toks jis išliko iki pat XX a. pradžios.

Iš komercijos – į kultūrą: Miesto salė

Plintant istorizmo architektūrai XIX a. pabaigoje Vilniuje imta statyti daugiau prabangių viešbučių, teatro ir koncertų salių. Reprezentatyviausi istorizmo architektūros objektai – viešbučiai, užeigos, teatro ir koncertų salės – Vilniuje pasirodė XIX a. 7-ajame dešimtmetyje. Iki pat XX a. pradžios Vilnius neturėjo tinkamo miesto teatro, nors buvo kuriami įvairūs projektai. Tuometinė miesto valdžia – miesto Dūma drauge su jos sudaryta teatro statybos komisija nutarė teatrui ir koncertams skirtą salę įrengti rekonstruotuose Pirklių namuose. XX a. pradžioje rekonstrukcijos sąmatą ir projektą parengė iš Rusijos atvykęs architektas ir inžinierius Konstantinas Korojedovas (tuometinis Vilniaus miesto architektas). Suformuotas naujas pastatas – Miesto salė („Sala Miejska“) – ženklino kokybiškai naują pastato architektūrinės raidos etapą, kai jo funkcija iš prekybinės virto kultūrine.

K. Korojedovo projekte buvo numatyta įrengti 34 kambarių viešbutį, koncertų salę, parduotuves ir gyvenamuosius būstus. Siekiant nukonkuruoti panašias įstaigas, buvo nuspręsta salę padidinti: suformuoti puošnų vestibiulį, padidinti viešbutį, o frontalinę pastato dalį statyti ne trijų, o keturių aukštų. Šiuo projekto variantu ir buvo vadovaujamasi 1900–1902 m. rekonstrukcijoje, po kurios pastatas buvo pavadintas Miesto sale su „Γρанд Отель“ viešbučiu.

Miesto salės rūmai – brandžiausias K. Korojedovo statinys Vilniuje, skirtas elitinių visuomenės sluoksnių susibūrimams ir iškiliausiems miesto svečiams. Todėl pastato išorėje, ypač pagrindiniame fasade, siekta prabangaus ir solidaus vaizdo. Pastato kompozicijos ašį pabrėžia rizalitas (pastato dalis, išsikišusi fasade per visą pastato aukštį) su pagrindiniu įėjimu bei įmantrus prancūzų baroko kupolas, suformuotas sekant XIX a. Paryžiaus operos („Grand Opéra“) pavyzdžiu. Šoniniai pastato rizalitai priešais rūmus formuoja pusiau atvirą erdvę – kurdonerą. Naujai suformuotą Pasažo skersgatvį užbaigia didžiulė gatvės vartų arka. Norėdamas išsaugoti istoriškai susiklosčiusio prekybinio pasažo įvaizdį, architektas pratęsė korpusus abipus Pasažo skersgatvio, kurių pirmuose aukštuose paliko vietos parduotuvėms, o antruose – prašmatniam „Γρанд Отель“ viešbučiui. Pirmame Vilniaus miesto salės aukšte 1902 m. buvo įrengtas žibaliniu varikliu sukamas nuolatinės srovės generatorius, maitinęs 42 elektrinius salės šviestuvus.

Koncertų ir teatro salė – svarbiausia ir atraktyviausia pastato erdvė, tapusi reikšmingų to meto kultūrinių ir politinių įvykių vieta. Atsiradus naujai koncertų salei, XX a. pradžioje Vilnių į savo gastrolių maršrutus įtraukė žymūs Rusijos imperijos muzikai – Fiodoras Šaliapinas, Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas ir Aleksandras Glazunovas. 1907 m. čia Lietuvių savišalpos draugijos chorui dirigavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, o 1909 m. pirmąkart Miesto salės scenoje pasirodė Vilniuje gimęs vunderkindas Jascha Heifetzas, tapęs vienu iškiliausių XX a. smuikininkų. Be koncertų, salėje taip pat vykdavo teatro vaidinimai (ja naudojosi rusų ir lenkų teatro trupės), įvairūs visuomenės susirinkimai. Miesto salės rūmai tapo ir svarbiu tautos atgimimo judėjimo židiniu: 1904 m. panaikinus lietuvių kalbos draudimą, čia įsisteigė pirmasis Vilniuje Petro Vileišio lietuviškas knygynas; 1905 m. gruodžio 4–5 d. čia buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, pirmą kartą iškėlęs Lietuvos politinės autonomijos reikalavimą; o po metų, 1906 m. lapkričio 6 d., įvyko pirmosios lietuvių tautinės operos – Miko Petrausko „Birutės“ – premjera.

Nuo I pasaulinio karo pradžios iki lenkų okupacijos pabaigos (1914–1939) Miesto salės prestižas tolydžio smuko, o jo kultūrinė funkcija audringų politinių įvykių akivaizdoje neretai užleisdavo vietą būtiniausioms to meto reikmėms. Miesto salėje I pasaulinio karo metais buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė. Po karo čia, vadinamajame kino teatre „Milda“, šiokiadieniais buvo rodomi filmai, o savaitgaliais vykdavo koncertai. Virš salės abiejuose aukštuose dieną veikė dvi pradžios mokyklos. O ir pati salė, nors joje vis dar vykdavo koncertai, palaipsniui tapo politinių susirinkimų būstine (kaip žinia, 1918 m. čia įvyko posėdis, kurio metu Lietuvoje buvo paskelbta Tarybų valdžia).

Filharmonijos įsteigimas ir veikla sovietų ir nacių okupacijos metais (1940–1943)

1940 m. birželį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos įsakymu nuo lapkričio 1 d. buvo įsteigta Lietuvos TSR valstybinė filharmonija. Ji įsikūrė buvusios Miesto salės pastate, perimtame iš Vilniaus miesto savivaldybės Statybos ir viešųjų darbų skyriaus. Drauge su pastatu Filharmonijai iš savivaldybės atiteko ir nuo 1940-ųjų pradžios mieste susibūręs Vilniaus simfoninis orkestras, vadovaujamas Balio Dvariono. Be orkestro, šiai institucijai buvo pavaldūs dar du meno kolektyvai – mišrus choras bei liaudies dainų ir šokių ansamblis. Pirmuoju Filharmonijos direktoriumi paskirtas buvęs „Lietuvos aido“ vyriausiasis redaktorius Jonas Kardelis, meno vadovu – Balys Dvarionas, choro vadovu – Bronius Budriūnas, o liaudies ansambliu rūpinosi Jonas Švedas. Kolektyvų darbą, koncertinę veiklą, koncertines išvykas, reklamos, spaudos reikalus administravo gabus vadybininkas Jonas Lenktaitis.

Besikuriančios Filharmonijos salėje buvo 1164 sėdimos vietos. Scena buvo nedidelė – joje buvo galima susodinti 60–70 asmenų simfoninį orkestrą, vos tilpdavo solistai ir fortepijonas. Filharmonijos administracija savomis jėgomis ėmėsi pertvarkyti salę, pagilinti sceną, įrengti pagalbines patalpas. 1940 m. gruodžio 25 d. Filharmonijos atidarymo proga buvo surengtas iškilmingas koncertas. Balys Dvarionas dirigavo J. S. Bacho Tokatą, J. Naujalio „Svajonę“, P. Čaikovskio Ketvirtąją simfoniją. Antrajame koncerte dainavo Kipras Petrauskas, skambėjo L. van Beethoveno Septintoji simfonija, J. Gruodžio „Simfoninis prologas“. Nors salė buvo nešildoma, neveikė rūbinė, koncertų pasisekimas buvo didžiulis: bilietai būdavo išparduodami ne tik sėdimoms vietoms, bet ir po 1000 papildomų stovimų bilietų.

Vėliau simfoninio orkestro koncertai buvo Filharmonijos salėje rengiami kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį. Orkestrui yra dirigavę Ch. Durmaškinas (antrasis dirigentas), J. Zaidmanas, K. Kaveckas, J. Karosas. Pirmieji koncertuoti Vilniuje iš Rusijos atvyko smuikininkas Davidas Oistrachas, III tarptautinio F. Chopino konkurso laureatė pianistė Roza Tamarkina ir jau tuo metu žymus pianistas Jakovas Flieras. Įdomu, kad solistų koncertai susidėdavo iš dviejų dalių: pirmoje jie grodavo koncertą su orkestru, o antroje – solinę programą. Pirmąjį sezoną Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoniniam orkestrui dirigavo Ilja Musinas, pas kurį vėliau Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) konservatorijoje studijavo daugelis Lietuvos dirigentų. Prie Filharmonijos kurį laiką taip pat buvo priskirta lenkų operetė, estrada, „džiazas“, cirkas, mažos sceninės atlikėjų grupės, Stasio Šimkaus organizuoti Liaudies kūrybos namai.

1941 m. birželio 23 d. Vilniuje buvo paskelbta karo padėtis ir Filharmoniją užėmė vokiečių okupacinės kariuomenės dalinys. Pastate buvo įrengtas laikinas karo lauko telefono ryšių skyrius, dėl to į jo vidų kurį laiką nieko neįleido. Atgaunant pastatą ir gelbstint orkestre grojusius menininkus žydus (jų buvo maždaug trečdalis) nemenką vaidmenį suvaidino neseniai Filharmonijos direktoriumi paskirtas Jonas Lenktaitis. Kai Vilniaus žydai buvo suvaryti į getą, direktoriaus įsakymu orkestro muzikantai buvo tučtuojau atleisti, jiems išmokėti atlyginimai ir suteikta galimybė pasislėpti. Septyni buvę muzikantai liko dirbti Filharmonijos gaidų perrašinėtojais, o jų darbo vietos buvo įrengtos bibliotekoje ir užmaskuotos gaidų prikrautomis spintomis.

Netekus didžiosios dalies muzikantų, dviejų Vilniuje veikusių orkestrų (Filharmonijos ir Radiofono) likučiai buvo sujungti, o jam vadovauti paskirtas puikus dirigentas ir kompozitorius, buvęs Radiofono orkestro vadovas Jeronimas Kačinskas. Pirmasis viešas, nemokamas simfoninės muzikos koncertas Filharmonijos salėje įvyko 1941 m. liepos 7 d., diriguojant J.Kačinskui. Lapkričio 1 d. oficialiai likvidavus Vilniaus radiofono orkestrą, muzikantai buvo perkelti į Vilniaus filharmoniją ir čia pagaliau nusistovėjo pastovus koncertinio gyvenimo ritmas: vokiečių okupacinės valdžios įpareigotas simfoninis orkestras du kartus per savaitę Radiofone grodavo dviejų valandų programą, o kiekvieną sekmadienį Filharmonijoje – viešą koncertą miesto visuomenei. Daugiausia jų dirigavo J. Kačinskas, kituose prie dirigento pulto stodavo Stasys Šimkus, Vytautas Marijošius, Vitas Žilius, Algis Šimkus, Konradas Kaveckas, Mykolas Bukša, Algimantas Kalinauskas ir Balys Dvarionas. Simfoninio orkestro koncertuose greta vokiečių okupacijos metais būtinos R. Wagnerio muzikos buvo atliekami J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, A.Brucknerio, J.Brahmso, J.Sibelijaus, B. Smetanos, C. Francko, M. Ravelio kūriniai, nevengta ir rusų kompozitorių muzikos. Beveik kiekviename koncerte buvo atliekamas lietuvių kompozitoriaus kūrinys. Vokiečių okupacijos metais skambėjo Filharmonijos simfoninio orkestro atliekami S. Šimkaus, V. Jakubėno, J. Naujalio, J. Gruodžio, J. Siniaus, J. Gaidelio opusai.

Iki uždarant Filharmoniją (1943 m. kovo 15 d.), aštuonis koncertus surengė styginių kvartetas: Mykolas Saulius, Stasys Gabriolavičius, Alfonsas Paukštys, Albinas Ciplijauskas. 1943 m. buvo organizuotas vyrų vokalinis kvintetas (Zigmas Simaniūkštis, Vladas Kavoliūnas, Julius Kazėnas, Antanas Gimžauskas, Vytautas Einoris) – jo koncertai buvo ypač pelningi, tad uždarbis buvo dalijamas ir kitiems Filharmonijos atlikėjams. Nedidelė dalis simfoninio orkestro sudarė vadinamąjį „Mažąjį orkestrą“, kuriam vadovavo Alfonsas Mikulskis. Jis dažniausiai dirbo Radiofono studijoje. Rečitalius Vilniuje surengė dainininkai Vincė Jonuškaitė, Sergejus Benonis, pianistai Stasys Vainiūnas, Stanislovas Špinalskis, Andrius Kuprevičius, smuikininkas Izidorius Vasyliūnas. Šiuo laikotarpiu Filharmonijos choras, solistai koncertavo ne tik koncertų salėse, bet ir įstaigose „pietų pertraukos metu“. Tiek lietuvių, tiek vokiečių auditorijose didžiulį pasisekimą turėjo Jono Švedo vadovaujamas Liaudies ansamblis, 1941 m. parodęs „Lietuviškas vestuves“, o 1942 m. parengęs naują programą „Joninės“. Radiofono studijoje tiesiai į eterį dažnokai koncertavo Broniaus Budriūno vadovaujamas Filharmonijos choras.

Nepaisant karo metais sėkmingai plėtojamos Filharmonijos veiklos ir augančio atlikėjų meistriškumo, muzikantai nuolat kentė nepriteklių (atlyginimai buvo mokami tik retsykiais, o ir tie nebuvo pakankami). Nebuvo skiriama pinigų nei Filharmonijos pastato priežiūrai, nei malkoms, nei anglims ar apmokėti už elektrą. Orkestro muzikantai net buvo vežami į mišką kirsti medžių, kad patys apsirūpintų kuru. 1942 m. žiemą Filharmonijai vėl direktoriauti pradėjęs J. Lenktaitis (jis trumpam buvo perkeltas tvarkyti suirusios Vilniaus prekybos sistemos ir užleido savo pareigas Jonui Kardeliui bei Konradui Kaveckui), ėmėsi kurti Filharmonijos operą, kuri ne tik finansiškai paremtų kitus Filharmonijos padalinius, bet ir palaikytų lietuvišką kultūrą sostinėje. Operos trupė Vilniuje buvo pradėta burti iš Filharmonijos ir Kauno Valstybės teatro pajėgų. Vilniaus operos teatro pirmąja opera, o kartu ir miesto simboliu (analogiškai „Traviatai“ Kaune) turėjo tapti Ch. Gounod „Faustas“. Visas kolektyvas, suformuotas kaip Filharmonijos padalinys, repetavo Filharmonijoje, o spektakliai buvo numatyti Vilniaus miesto teatre. „Fausto“ premjera įvyko 1942 m. kovo 9 d. (dirigentas M. Bukša, režisierius A. Zauka, chormeisteris A. Virbickas, baletmeisteris V. Germanavičius). 1942 m. gegužės 20 d. Vilniuje įvyko G. Verdi „Traviatos“ premjera (dainavo Kauno solistai – E. Kardelienė, K. Petrauskas, A. Kutkus; dirigavo J. Kačinskas), o kitą sezoną 1942 m. lapkričio 29 d. Filharmonijos opera parodė savo trečią ir paskutiniąją premjerą – G. Verdi „Rigoletą“ (scenografiją kūrė V. Palaima, Džildą dainavo E. Mažrimaitė-Dirsienė, Hercogą – K. Gutauskas, Rigoletą – V. Baltrušaitis; dirigentui J. Kačinskui talkino jaunas dirigentas, jo mokinys A. Kalinauskas). Filharmonijos opera paskutinįjį „Faustą“ suvaidino 1943 m. kovo 14 d., dalyvaujant Kiprui Petrauskui.

1943 m. kovą vokiečių okupacinė valdžia Filharmoniją uždarė. Jos veikla baigėsi 1943 m. kovo 19 d. L. van Beethoveno Devintosios simfonijos atlikimu. Nuo 1943 m. balandžio visas Filharmonijos meninis, administracinis bei techninis personalas (išskyrus Liaudies ansamblį), taip pat Filharmonijos rūmai ir turtas perėjo Vilniaus miesto teatro žinion. Filharmonijos patalpose vėl vyko repeticijos, koncertavo simfoninis orkestras, kuris nuo 1943 m. balandžio dabar vadinamas Miesto teatro simfoniniu orkestru. Tas pats Filharmonijos choras dabar vadinosi Vilniaus miesto teatro choru. Operos spektakliai vėl rodomi miesto teatre: 1943–1944 m. pastatytos G. Puccini „Madame Butterfly“, Ch. Gounod „Romeo et Juliette“, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“.

Liaudies ansamblis darbą tęsė „saviveikliniais pagrindais“, pasivadinęs „Muzikiniu liaudies teatru“. Pagal režisieriaus G. Veličkos tekstus buvo parengtas montažas „Šienapjūtė“, atnaujintos „Joninės“. Lietuvoje gastroliavo neoficialiai, sulaukdamas didžiulio pasisekimo.

Filharmonija pokario metais ir iki šių dienų

1944 m. liepos 13 d. generolo I. Černiachovskio vadovaujama III Baltarusijos fronto kariuomenė užėmė Vilnių ir prasidėjo visos Lietuvos reokupacija (ji baigėsi tik 1945 m. sausį, sovietų Raudonajai armijai užėmus Klaipėdą, ir truko 45 metus iki pat 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo). Jau 1944 m. rugpjūtį Vilniaus filharmonija buvo atkurta ir jai vėl atiteko visi buvę jos padaliniai, išskyrus operos trupę: simfoninis orkestras, mišrus choras, liaudies dainų ir šokių ansamblis. Tiesa, 1944 m. simfoninis orkestras buvo pervestas Radijo valdybos žinion ir iki 1958 m., vadovaujamas Abelio Klenickio, oficialiai funkcionavo prie Lietuvos SSR radijo komiteto.

Suirutės sąlygomis koncertinis gyvenimas buvo labai nereguliarus. Elektrą Filharmonijoje įjungdavo tik prieš koncertus iš šalimais bazilijonų vienuolyne įrengtos karo lauko ligoninės generatorių (mat Vilniaus elektrinė vokiečių okupacinei kariuomenei traukiantis buvo susprogdinta). Tuo tarpu drauge su sovietų kariuomenės daliniais į Vilnių plūstelėjo rusų bei žydų tautybių muzikantai, gerokai papildę Filharmonijos kolektyvų gretas. Vietinė filharmonija ir visi jos kolektyvai tapo pavaldūs sovietiniam „Sojuzkoncerto“ tinklui, turėjusiam monopolį visoje Sovietų sąjungoje ir apėmusiam tiek klasikinės, tiek pramoginės ar tradicinės muzikos gyvenimą. Tad čia veikė ne tik klasikinę muziką atliekantys kolektyvai, tokie kaip Lietuvos filharmonijos simfoninis orkestras (dabar Nacionalinis simfoninis orkestras, nuo 1958 m.), Lietuvos kvartetas (1945–1996), Lietuvos kamerinis orkestras (nuo 1960 m.), Valstybinis Vilniaus kvartetas (nuo 1965 m.), Filharmonijos pučiamųjų kvintetas (1965–1990), Kauno valstybinis choras (1969–2006), kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“ (nuo 1974 m.), Čiurlionio kvartetas (nuo 1977 m.) ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (1986–1998), bet ir Juozo Tiškaus vadovaujamas Lietuvos estradinis orkestras (1957–1966), o vėliau ir kiti pramoginės muzikos ansambliai (pvz., „Estradinės melodijos“, „Nerija“, „Plius minus“, Vytauto Kernagio ansamblis). Kaip sąjunginio filharmonijų tinklo vietininkė Vilniaus filharmonija buvo monopolizavusi koncertinį gyvenimą respublikos mastu, veikė jos filialai keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, – Kaune (1944–2006), Klaipėdoje (1963–2004) ir Šiauliuose (1982–2003), – anuomet skleidę sovietų ideologijos aprobuotą muzikinę kultūrą šalies regionuose.

Ilgainiui pastatas atgavo ne vien savo meninį, bet ir visuomeninį prestižą – dabar čia nuolat vykdavo LSSR komunistų partijos plenumai, kartais ir suvažiavimai. Buvo įrengtas atskiras įėjimas ir priimamieji kambariai vietinės KP prezidiumo nariams, užtikrintas tuo metu „deficitinių“ maisto produktų tiekimas. Po koncertų sale, kairėje Pasažo skersgatvio pusėje, veikė Filharmonijos siuvykla, aprūpinusi muzikantus kostiumais. O dešinėje pasažo pusėje, buvusiose viešbučio patalpose, kurį laiką buvo įsikūrusi Antano Vienuolio mokykla, knygų bazė. Iki 1985 m. rekonstrukcijos buvo išlikę ir keli butai, kuriuose gyveno Filharmonijos darbuotojai.

Keitėsi ir paties pastato vaizdas. Dar 1944 m. buvo nugriauti priešais Miesto salę stovėję pastatai. Nuo tada jų vietoje atsiradusi nauja erdvė kompoziciniu požiūriu padėjo atsiskleisti salės pastatui. Pokario metais buvo atliekamos kelios pastato rekonstrukcijos, kurių metu vestibiulio paradinė laiptinė įgavo dabartinę formą. Scenos gilumoje 1963 m. buvo įrengti iš Potsdamo (Vokietija) pargabenti Alexanderio Schuke's firmos koncertiniai vargonai. 1976 m. vykdytas filharmonijos išplėtimo-restauravimo-pritaikymo projektas. O 1985 m. rekonstrukcija įgijo išties didelį mastą: buvo išplėsta vestibiulio erdvė ir suformuotas šoninis fojė su rūbine, taip pat nauja laiptinė iš bazilijonų vienuolyno pusės, vedanti iš rūsio iki trečiojo, balkonų ložės, aukšto. Rekonstruojant laiptinę, tarp rūsio ir pirmo aukšto atsitiktinai buvo atidengtas senasis bevardis skersgatvis, XVII–XX a. skyręs Rusėnų pirklių namų ir Švč. Trejybės bažnyčios bei bazilijonų vienuolyno teritoriją. Šį autentišką radinį restauratoriai paliko eksponuoti kaip seniausią pastate esantį reliktą.

Autentiškiausia liko centrinė pastato dalis su visomis prestižinėmis patalpomis: vestibiuliu, salėmis, bufetu, pagrindinio korpuso laiptinėmis ir koridoriais (virš arkos), kurie išlaikė daugiausia XX a. pradžios Miesto salės bruožų. Pastatui sugrąžintos dvi pagrindinės funkcijos – prestižinės koncertų salės bei prekybos Pasažo skersgatvio pirmuose aukštuose, kur šiuo metu įsikūrusios kelios parduotuvės. Viešbučio funkciją pakeitė muzikinis filharmonijos potencialas: administracinės ir orkestro artistų repeticijų patalpos. XX a. pradžioje suformuotas Miesto salės pastatas išsaugojo raritetinio objekto vaidmenį Vilniaus gyvenime, o nuo XVI a. pradžios išliko šimtmečius gyvavusios pastato architektūrinės raidos tendencijos, pastato paskirtis ir reikšmė.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Filharmonijos veiklos pobūdis pamažu keitėsi, sovietinei koncertų monopolijai mėginant pritaikyti šiuolaikiškesnius veiklos modelius rinkos ekonomikos sąlygomis. 1998 m. Filharmonijai suteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai tiesiogiai pavaldžios nacionalinės institucijos statusas. Po kelių skausmingų reorganizacijų atsiskyrė ar buvo likviduoti skyriai kituose Lietuvos miestuose. Šiuo metu koncertinė įstaiga Lietuvos nacionalinė filharmonija vykdo dvejopas funkcijas: viena vertus, organizuoja koncertinę ir kitokią veiklą Filharmonijos pastate esančiose bei kitose Vilniaus miesto salėse, o antra vertus, administruoja ir koordinuoja Filharmonijoje dirbančių kolektyvų bei solistų koncertinę veiklą Lietuvoje ir svetur. Siekdama neatsilikti nuo šiuolaikinių tendencijų ir skleisti aukščiausio lygio muzikos atlikėjų meną, Filharmonija sykiu nepraranda ryšio ir su savo istoriniu paveldu. 2005 m. minint Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmetį, priešais pagrindines duris į salę šaligatvyje įmontuota paminklinė lenta, o hole pastatyta Gedimino Jokūbonio bronzinė skulptūra, skirta vienam iš tautinio atgimimo judėjimo lyderių – dr. Jonui Basanavičiui.

Parengta pagal Vildos Pamerneckytės magistro darbą „Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastato kaip architektūros paminklo ir visuomeninės paskirties pastato raidos XVI–XX a. apžvalga“ ir Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės straipsnį „Vilniaus filharmonijos veikla vokiečių okupacijos metais“ (in: Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Nr. 68, 2007, p. 58–68)