Apie renginį

Šį vakarą Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Robertas Šervenikas kviečia klausytis įspūdingos lietuvių, suomių ir vokiečių kūrėjų muzikos. Koncerto solistas – Graikijos jaunosios kartos atlikėjas Stathis Karapanos. Į fleitos pasaulį atėjęs būdamas vos penkerių, grodavo šiuo instrumentu visur ir visada. Tarp asmenybių, su kuriomis fleitininkui teko muzikuoti ir kurios padarė įtaką, minimi Zubinas Mehta ir Yutaka Sado; su Christophu Eschenbachu jis yra surengęs įsimintinų pasirodymų įvairiose pasaulio scenose. Greta grojimo klasikine fleita S. Karapanos domisi japonų šakuhači fleitos subtilybėmis, noriai įsitraukia į įvairių grupių muzikinę veiklą nuo laisvojo džiazo iki sunkiojo roko, o šį vakarą mūsų scenoje gros keturiomis skirtingomis fleitomis.

Koncerte skambės du Algirdo Martinaičio opusai. „Nebaigtąją simfoniją“ jis sukūrė 1995-aisiais ir dedikavo maestro Juozui Domarkui. Šiandien A. Martinaitis sako: „Džiaugiuosi, kad mano „Nebaigtoji“ ir po 30 metų išliko tokia pati, nepasikeitusi ir toliau panaši į mane. Taip pat „neišmani“, nepretenzinga, kartkartėmis išdrįstanti pasirodyti (...). Simfonijos pavadinimą ir formą „skolinausi“ iš F. Schuberto, kūrinyje yra užuominų į R. Wagnerio, W. A. Mozarto, J. Sibelijaus muziką: šie vardai buvo tarsi kelio ženklai, pristabdantys greitį, kad nenukrypčiau į savo kūrybinį egoizmą: „Taip kalbėjo Martinaitis...“ Per koncertą įvyks ir premjera – šio autoriaus „Gija“ simfoniniam orkestrui. Kompozitorius paaiškina, kad „ši dešimties minučių muzika – tai lyg ekslibris, telpantis į voką ir Gijos Kančeli (Giya Kancheli) vardu siunčiamas į dabar nerimastingą Sakartvelą. Tą laiškelį neša Liūdesio Angelas (tai vieno G. Kancheli kūrinio pavadinimas), nes pašto karvelis jau pašautas kažkur Ukrainoje.“

Programoje skamba ir vienas savičiausių suomio Einojuhani Rautavaaros kūrinių – Koncertas fleitai ir orkestrui „Dances with the winds“ („Šokiai su vėjais“), sukurtas 1974 m. ir atliekamas net keturiomis fleitomis! E. Rautavaara rašė nepaprastai gražią muziką – joje nėra nė ženklo banalybės ar paviršutiniškumo. Jis buvo mistikas, manąs, kad jo opusai jau egzistuoja „kitoje realybėje“, o jo darbas – saugiai perkelti kūrinį į šį pasaulį. „Tvirtai tikiu, kad kūriniai turi savo valią, nors kai kam ši mintis juokinga“, – sakė kompozitorius.

Richardo Strausso simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1896) – vienas retų atvejų muzikos istorijoje, kai filosofinis Friedricho Nietzsche’s veikalas tapo muzikinės interpretacijos objektu. R. Straussą patraukė idėjos originalumas, naujumas ir tuometinės vokiečių inteligentijos nuotaikos. Kūrybinę brandą pasiekęs kompozitorius į šį veikalą sudėjo nemažai puikių atradimų, pademonstravo įspūdingas orkestruotės naujoves.