Apie renginį

Prancūzų kompozitoriaus Camille’io Saint-Saënso fantazija „Žvėrių karnavalas“ – tai programinė siuita iš keturiolikos pjesių, trykštanti humoru, kupina taiklių žanrinių vaizdelių.

Kompozitorius ją sukūrė 1886 m. kaip pokštą bičiulių atlikėjų koncertui, turėjusiam įvykti per Užgavėnes. Vėliau Saint-Saënsas uždraudė spausdinti ir viešai atlikti šį proginį kūrinį, nenorėdamas būti apšauktas „nerimtos“ muzikos kūrėju. Neuždraudė jis vienintelės „Gulbės“, ir ši bemat išpopuliarėjo. O visas „Žvėrių karnavalas“ iki kompozitoriaus mirties 1921 m. buvo atliekamas tik privačiose erdvėse.

Trumpoje fortepijonų grojamoje „Liūto introdukcijoje“ egzotiška tema imituoja liūto riaumojimą. „Vištos ir gaidžiai“ – labai tikroviški, jiems įkandin neįtikėtinai greit šuoliuoja „Mulai“, sudarydami kontrastą gremėzdiškiems „Vėžliams“, kurių kankanas skamba kuo lėčiausiu tempu. „Dramblį“ pristato šmaikštaujantis kontrabosas, jis nerangiai groja grakščią ir subtilią Hectoro Berliozo „Silfidžių baleto“ melodiją. Fortepijonai imituoja kaprizingus „Kengūrų“ šuolius, po jų prieš mūsų akis iškyla „Akvariumas“. „Ilgaausius personažus“ – kritikus – apibūdina šaižūs švilpukai ir asilų bliovimas. Fortepijonai ir klarnetas vaizduoja „Gegutę“, o fleita kuria viso „Paukščių narvo“ paveikslą. „Pianistai“, kurių paprastai zoologijos sode nepamatysi, pabrėžtinai akcentuodami, mokosi gamas. Po jų skambančios „Fosilijos“ kuria antikos įvaizdį. „Gulbę“ griežianti violončelė primena Michailo Fokino sukurtą šokį Anai Pavlovai. Fantazija baigiasi apibendrinančiu finalu.

Liūto introdukcija ir karališkas maršas
Vištos ir gaidžiai
Mulai
Vėžliai
Dramblys
Kengūros
Akvariumas
Ilgaausiai personažai
Gegutė miško tankmėje
Paukščių narvas
Pianistai
Fosilijos
Gulbė
Finalas