Nacionalinėje filharmonijoje tradiciškai Vasario 16-ąją skambės įsimintini ir šaliai svarbūs Lietuvos kompozitorių kūriniai. Šįmet išskirtinis Valstybės atkūrimo dienai skirto koncerto akcentas – vieno ryškiausių jaunosios kartos muzikos kūrėjų Dominyko Digimo „Aušros choras“, jį atliks maestro Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Dalia Musteikytė

Nacionalinė filharmonija užsakė parašyti proginį kūrinį D. Digimui, nes jis dirba itin aktyviai ir talentingai. Kūrėjas žinomas iš atgarsio ir apdovanojimo sulaukusios taksofono operos „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“, rodomos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, yra pelnęs ne vieną Kompozitorių sąjungos premiją, už muziką Gintaro Varno režisuotam spektakliui „Puikus naujas pasaulis“ Valstybiniame jaunimo teatre jam įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Kompozitorius dalyvauja įvairių žanrų bei tarpdisciplininiuose projektuose, yra vienas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų.

Šįsyk pokalbis su D. Digimu – apie kūrybą, patriotiškumą ir ką jam išties reiškia žodžiai „Aušros choras“.

– Ar tai pirmas toks didelis simfoninio kūrinio užsakymas?
– Pirmas toks didelis proginis užsakymas. Per praėjusius metus, kadangi minėjome Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejų, užsakymų gaudavau, bet dažniausiai jie tapdavo konceptualių programų dalimi, su konkrečia diena susiję nebuvo.

– Patriotinė tema pačiam nėra svetima?
– Patriotinės temos nėra dažniausiai tos, kurių imuosi rašydamas muziką, tačiau galvoti ir kalbėti apie mūsų šalį man įprasta. Nuo vaikystės domiuosi Lietuvos istorija, man artimas ir mielas archajiškas lietuvių senosios muzikos skambesys ir tradicijos, seniau esu grojęs ne viename alternatyvaus folkloro kolektyve. Mano šeima taip pat patriotiška, tėvas ir senelis yra sukūrę dokumentinių filmų Lietuvos istorijos temomis.

Praėjusiais metais atsirado ir ne tik su Čiurlioniu susijusių teminių kūrinių. Su smuikininke Lora Kmieliauskaite grojome Lvive. Lietuvos kultūros atašė Tomas Ivanauskas mums aprodė šalia senųjų Lychakivo kapinių besidriekiančius Ukrainos didvyrių kapus. Kaip tik tuo metu buvau bepradedantis kūrinį arfininkei Liucilei Vilimaitei ir „Chordos“ styginių kvartetui. Iš pradžių planavau rašyti visai kita tema, tačiau apsilankęs čia persigalvojau ir nusprendžiau skirti kūrinį būtent šiai vietai ir tiems žmonėms. Taip gimė „Campus Martius“ – „Marso laukai“.

Ir šįsyk, rašant „Aušros chorą“, temą padiktavo dabartinis mūsų laikas. Kitu metu turbūt būčiau ieškojęs kitokių atspirties taškų, dabar viskas susidėliojo labai aiškiai.

– Apie ką jūsų „Aušros choras“? Kodėl jį taip pavadinote?
– Šis kūrinys tris elementus jungia į vieną bendrą kūną. Pavadinimas „Aušros choras“ nusako konkretų reiškinį – triukšmingą ir galingą paukščių giedojimą prieš pakylant saulei. Kūrinys taip pat siejasi su Vasario 16-osios kontekstu – tautinę sąmonę budinusiu laikraščiu „Aušra“ – ir dabarties aktualijomis. Norėjosi reabilituoti žodį „Aušra“, kuris labai emociškai įkrautas ir šiuo metu dažnai vartojamas neigiamą konotaciją turinčiame žodžių junginyje. Rašydamas galvojau apie žmonių susitelkimą – kaip chorą. Palyginimas su rytiniu paukščių „choru“ – tai nuoroda į akustinį reiškinį, bet taip pat ir vienybės simbolis.

Kūrinio aukso pjūviu pavadinčiau jame naudojamą balsą. Orkestrantų partijose esu pažymėjęs, kad savo atliekamą medžiagą dubliuotų balsu. Tai orkestro skambesį papildanti spalva, tarsi iš niekur nejučia atsirandanti ir tvyranti. Visas kūrinys – kaip tas paukščių choras, atrodo chaotiškas, tačiau visgi ilgainiui atranda balansą, vieną balsą.

– Papasakokite daugiau apie muzikantų balsų panaudojimą.
– Jau pradėdamas kūrinį žinojau, kokią noriu sukurti atmosferą, kur link vesti medžiagą, kad sudaryčiau orkestrantams palankias aplinkybes prabilti. Tai bus jų dainavimas mormorando – be žodžių, ilgais tonais, laikant tuos pačius garsus, kuriuos atliks ir grodami savo instrumentais. Siekiau, kad balsai suskambėtų nelabai konkrečiai, aiškiai, o pasklistų scenoje kaip kokia migla.

– Aušrai – tam paros laikui – miglos būdingos.
– Teko klausytis ne vieno aušros paukščių „choro“. Tuo metu apima keistas jausmas – lyg sapnuotum. Paprastai būna vėsu, garsai taip pat visai kiti nei dieną. Išsirenku vietą, pasistatau įrašymo aparatūrą ir nežinau, kas kur pradės giedoti, bet viskas įvyksta natūraliai ir dažniausiai įspūdingai. Tas skirtingų paukščių balsų klausymasis paprastai trunka pusvalandį ar valandą.

– Kūrinį parašėte greitai ir – be kūrybinių kančių?
– Be kūrybinių kančių. Labai aiškiai susidėliojau temą, harmoninę struktūrą ir žinojau, ką noriu parašyti. Kai taip nutinka, dirbti nesudėtinga. Svarbiausia prieš imantis darbo skirti daugiau laiko apmąstymams. Žinoma, ir jau sėdus rašyti būna svarstymų, posūkių į vieną ar kitą pusę. Bet šiuokart kryptis buvo aiški, viską tikslingai vedžiau į tyliąją kūrinio kulminaciją.

Aktyvus „Aušros choro“ rašymas truko daugiau kaip mėnesį, tačiau, kaip jau minėjau, tam, kaip ir kiekvienam kūrybiniam procesui, reikėjo pasiruošti, sugalvoti, išnešioti. Nuo pirmos kūrinio minties iki pabaigimo praėjo apie pusė metų. Galbūt imti ir pradėti rašyti spontaniškai nuo nulio, neapgalvojus, būtų irgi įdomus patyrimas, bet man labiau patinka dirbti su apgalvota medžiaga. Tai prasmingesnis ir turtingesnis procesas bei rezultatas.

***

Iškilmingas koncertas „Lietuvos valstybės atkūrimo dienai“ vyks vasario 16 d., pirmadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visą LNF 85-ojo sezono programą rasite interneto svetainėje www.filharmonija.lt. LNF 85-ojo koncertų sezono mecenatas – „Norfa“.