„Turime suprasti ir pripažinti senosios muzikos poreikį“. Interviu su Rodrigo Calveyra
„Mane giliai sukrėtė prasidėjęs karas Ukrainoje. Karai ir konfliktai visada labai paveikdavo, tačiau Rusijos invazija atrodė ypač triuškinanti. Tai tapo chaoso ir staiga aukštyn kojomis apsivertusio pasaulio ženklu. Todėl pradėjau ieškoti kūrinio, kuris galėtų išreikšti daugiau nei šių dienų tamsą – ieškojau optimizmo, pasitikėjimo ir vilties pojūčio muzikoje. Galiausiai apsistojau prie Giovanni Paolo Colonnos „Missa a più cori con più cori di stromenti“, kurių rankraštį jau turėjau. Atidžiai analizuodamas muziką supratau, kad tai yra būtent tai, ko ieškojau.
Colonnos Mišios yra G-dur tonacijoje, kuri idealiai tinka iškilmingai ir šventinei progai bei perteikia šviesą. Tai monumentalus kūrinys – sudėtinga polifoninė struktūra derinama su įspūdingais pasažais, kuriuose vienas kitam atsako skirtingi chorai, kurdami galingą dialogo ir erdvės pojūtį. Nepaisant sudėtingo kontrapunkto, Colonna įpina ir to meto populiaresnės muzikinės kalbos elementų, kaip basso ostinato. Šis kontrastas suteikia Mišioms tiek intelektualaus gylio, tiek gyvybės – sakyčiau, net fiziškai juntamos energijos.
Dėmesio verta ir styginių partija, kuri vietomis įgyja trimitams būdingą charakterį, taip prisidėdama prie šviesaus, šventiško, net spindinčio skambesio. O orkestras atlieka ne tik riturnelius tarp vokalinių pasažų: instrumentai kartu su dainininkais dalyvauja polifoniniame audinyje, sukurdami stulbinančią visumą, kartais net iki devyniolikos savarankiškų muzikinių linijų. Man tai yra kur kas daugiau nei puikus XVII amžiaus Venecijos polichorinės muzikos pavyzdys. Tai šedevras, įkūnijantis šventės, šviesos ir vilties dvasią – galingą gyvenimo patvirtinimą.
Štai kodėl pasirinkau atlikti šį kūrinį vienoje prestižiškiausių koncertinių salių – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Norėjau pasidalinti Colonnos Mišių skambesiu su klausytojais ne tik dėl nepaprastos jų muzikinės raiškos, bet ir dėl nešamos žinios, kuri išlieka giliai aktuali ir šiandien.“
Šiuo pasakojimu interviu pradėjęs senosios muzikos ekspertas Rodrigo Calveyra išskyrė ypatingą reikšmę tiek jo asmeniniame pasaulėvaizdyje, tiek muzikos horizonte turintį Giovanni Paolo Colonnos šedevrą „Missa a più cori con più cori di stromenti“.
Išties, jo rengiamose muzikinėse programose, o ir šiame interviu atsiskleidžia brazilo ištikimybė Lietuvos senosios muzikos scenai – nuo tarptautinio Kretingos senosios muzikos festivalio iki neseniai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje pristatytos ir neįtikėtinos sėkmės sulaukusios Georgo Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“. Calveyra ir toliau imasi reikšmingų iniciatyvų atgaivinant senosios muzikos palikimą Lietuvoje ir jau lapkričio 25 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kviečia tapti Colonnos Mišių pasaulinės premjeros liudininkais. Tad prieš šį istorinį įvykį muzikas dalinasi mintimis apie atsidavimą senajai muzikai ir Lietuvai, siekį sužadinti lietuvių pasididžiavimą savo kultūrine praeitimi bei milžiniško darbo pareikalavusį artėjančio koncerto programos įgyvendinimą.
– Esate Europos senosios muzikos scenoje įsitvirtinęs brazilas. Kaip taip susiklostė?
– Dar būdamas mažas susipažinau su klasikine muzika – mano mama pianistė. Pradėjau mokytis groti įvairiausiais instrumentais: fortepijonu, obojumi, fleita, smuiku, gitara... O labiausiai man patiko išilginė fleita, kurios repertuare daugiausia Viduramžių, Renesanso ir Baroko epochų muzikos palikimo. Tad gilintis į šį repertuarą pradėjau dar Brazilijoje, o vėliau išvykau studijuoti į Bazelį, Šveicariją, kur dar labiau gilinausi į renesansinę ir barokinę muziką. Taip pat Milane studijavau pas nuostabų išilginės fleitos mokytoją, kurio specializacija buvo Viduramžių muzika. Taip ir susipažinau su skirtingais senosios muzikos repertuarais. Labai mėgstu XVII amžiaus muziką, ypač šio laikotarpio aušrą, italų vadinamą Seicento.
– Be nuolatinių kelionių po visą pasaulį itin dažnai svečiuojatės Lietuvoje – vadovaujate ansambliui „Canto Fiorito“ bei nuostabiam festivaliui Kretingoje. Kaip čia sekasi skleistis senosios muzikos dvasiai?
– Vilniuje yra daugybė įspūdingų barokinių bažnyčių, idealių erdvių koncertams. Tačiau, kaip ir visoje Lietuvoje, čia nėra senosios muzikos scenos. Stebėtina, kad Lietuva vis dar yra vienintelė šalis Europoje, kurioje nėra suformuota senosios muzikos mokykla. Tuo tarpu Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje senosios muzikos ugdymas gyvuoja jau 20, 30 ar 40 metų. Labai gaila, nes turite daug talentingų jaunų muzikantų, kurie išvyksta studijuoti svetur ir nebegrįžta, nes liktų be darbo. Net ir mano 80 procentų veiklos yra užsienyje, nors Lietuvoje esu labai aktyvus ir stengiuosi padaryti kiek įmanoma daugiau. Tai viena iš priežasčių, kodėl stengiuosi taip intensyviai dirbti – galbūt vieną dieną talentingi lietuviai galės sugrįžti.
– Kodėl taip sunku įkurti senosios muzikos studijų programą Lietuvoje?
– Per šiuos 15 metų darbo Lietuvoje į mane kreipėsi net du Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų katedros vedėjai – norėta įsteigti senosios muzikos katedrą. Abu kartus parengiau išbaigtas programas – viskas buvo suplanuota, numatyti tiek dėstytojai iš užsienio, tiek vietiniai asistentai, dirbsiantys su studentais. Katedros vedėjai buvo sužavėti, tačiau galiausiai man pasakė – tam nėra jokio finansavimo. Todėl svarstymai nebuvo pratęsti, nors tai nepaprastai svarbu.
– Įtariu, kad problema dar gilesnė nei finansiniai apribojimai.
– Visų pirma, turime suprasti ir pripažinti senosios muzikos poreikį – nesu užtikrintas, ar taip yra Lietuvoje. Po nepriklausomybės atgavimo 1990 m., kai šalis vėl pradėjo ieškoti savo tapatybės šaknų, iškilo džiazas. Tai suprantama – juk džiazas perteikia improvizaciją, laisvą atlikimo meną, atspindintį to meto idėjas ir siekiamybes. Tačiau buvo galima pažvelgti ir į praeitį. Juk turite tokį nuostabų Baroko palikimą – čia veikė vienos įspūdingiausių dvaro kapelų Europoje, kūrė daug puikų italų – Palestrinos mokinių. Be to, barokinė muzika yra ir laisvės simbolis – joje gausu improvizacijos, basso continuo, įvairiausios ornamentikos ir t. t.
Antra, kai pripažinsime senosios muzikos būtinybę, turėsime prisikviesti profesionalų iš užsienio. Be manęs, Lietuvoje nėra žmonių, kurie taip atsiduotų istoriškai pagrįstam atlikimui (historically informed performance). Tad vis dar stebiuosi, kodėl Lietuva nesupranta ir nesistengia susigrąžinti šio nuostabiai turtingo paveldo. Paradoksalu, kad už lietuvius tai daro brazilas (šypsosi).
– Nepaisant minėtų problemų ir sunkumų, visgi išliekate stipriai atsidavęs Lietuvai. Kodėl?
– Greta pasirodymų elitinėse salėse su geriausiais ansambliais mano tikroji aistra – pristatyti senosios muzikos repertuarą jos nepažįstantiems klausytojams. Tai dariau jau Brazilijoje – per 15 metų suorganizavau daugiau nei 150 koncertų ir daugybę turų, kviečiau muzikantus iš Argentinos bei Europos. Sutapimas, kad dirbti Lietuvoje pradėjau būtent tada, kai baigiau savo veiklą Brazilijoje nutrūkus finansavimui (nuspręsta daugiau dėmesio skirti brazilų, o ne Europos muzikai). Kai susipažinau Bazelyje su Ieva Baublyte, 2011 m. jau koncertavome Vilniuje. Tai buvo nuostabi pedagoginė patirtis, o dainininkams labai patiko mano darbo pobūdis. Nespėjau net susivokti, kaip greitai jie pradėjo kurti projektus, kad galėčiau atvykti ir vadovauti jiems atliekant ne tik Baroko, bet ir Viduramžių, Renesanso muziką. Taip žingsnis po žingsnio pradėjome kurti ansamblį – „Canto Fiorito“ augo labai sparčiai. Vėliau įkūrėme Kretingos festivalį. Aš paprasčiausiai perkėliau savo energiją, kurią skirdavau projektams Brazilijoje, į projektus Lietuvoje. Be to, pradėjau domėtis Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu – Vazų, Sapiegų dinastijomis ir tų laikų muzikantais. Buvau sužavėtas, bet kartu nuliūdau, kad didžioji dalis lietuvių apie tai nieko nežinojo.
– Netrukus „Canto Fiorito“ pristatys Colonnos Mišias („Missa a più cori con più cori di stromenti“) Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Kas žinoma apie šį XVII a. kompozitorių?
– Galima drąsiai teigti, kad Colonna buvo vienas geriausių savo kartos kompozitorių, jei ne pats geriausias. Nors plačiajai visuomenei jis gana menkai žinomas, profesionalai itin gerbia jo palikimą. Colonna buvo kapelmeisteris (capo maestro) Bolonijos Šv. Petronijaus bazilikoje – tai didžiulė garbė. Be to, jam siūlytos ir kapelmeisterio pareigos Vatikano Cappella Giulia, o tai prestižiškiausias postas, kokį tik muzikantas galėjo gauti katalikų pasaulyje! Tačiau jis atsisakė ir pasiliko Bolonijoje – veikiausiai dėl ypatingos bažnyčios akustikos, pasižyminčios net 11 sekundžių reverberacija (aidu). Ši erdvė jį nepaprastai įkvėpdavo ir leisdavo kurti kompozicijas keliems chorams – panašiai kaip Šv. Morkaus bazilikoje Venecijoje.
– Grįžkime prie Colonnos Mišių – kodėl šis kūrinys iki šiol nebuvo atliktas?
– Rankraščiuose yra aibė kūrinių, kurie taip ir nebuvo atlikti. Jei pagalvotumėme apie daugelį Francesco Cavalli operų – mūsų laikais jos vis dar nėra nuskambėjusios. O kalbant apie šias Colonnos Mišias, gana sudėtinga atsakyti, kodėl jos nebuvo atliekamos dažniau. Spėju, kad taip susiklostė dėl dviejų veiksnių – modernaus leidimo stokos ir kūrinio masto. Jo atlikimui būtinas išties didelis muzikantų skaičius, kas sukelia organizavimo iššūkius. Be to, išlikusi partitūra yra XIX a. rankraštis, todėl turėjau pats parengti modernų leidimą – pritaikyti šiuolaikinę raktų sistemą, paruošti partijas orkestrui ir visą partitūrą. Tai buvo milžiniškas darbas.
– Kaip vyko jūsų darbas su rankraščiu?
– Rankraščio perrašinėtojas buvo žymus asmuo Vienoje – tai mums pasako, kad ši partitūra keliavo ir greičiausiai buvo atlikta šiame mieste. Tačiau net ir geriausi perrašinėtojai daro klaidų. Norint jas ištaisyti, būtina išmanyti to laikotarpio stilių ir Colonnos muzikinę kalbą. Kadangi tik nedaugelis muzikų specializuojasi atlikti jo kūrybą, tokio kūrinio prikėlimas tampa kur kas sudėtingesne užduotimi. Be to, rankraštis užrašytas rašalu, tad įsivėlus klaidoms jų negalėdavo ištrinti – tokiais atvejais būdavo taisoma kitoje linijoje. Tad man reikėjo atsekti šiuos procesus, o išlikusias klaidas atpažinti ir išspręsti.
– Koncerte išgirsime dar vieną Colonnos kūrinį – Sacre Lamentationi della Settimana Santa a voce sola. Kodėl pasirinkote būtent šį opusą?
– „Lamentationes Jeremiae Prophetae“ („Pranašo Jeremijo raudos“) nuo Renesanso laikų buvo itin reikšmingos, o šiam tekstui parašyta daugybė nuostabių kūrinių. Colonnos versija ne išimtis – tai tikras šedevras, reprezentuojantis jo kūrybą. Svarstydamas, su kuo galėčiau suporuoti Mišias, prisiminiau šias lamentacijas. Jos parašytos balsui solo ir basso continuo, kas sukuria ryškų kontrastą didingoms Mišiomis, kurioms reikalingas dvylikos balsų choras ir didelis orkestras. Taip išsivysto galingas dialogas tarp monumentalių tutti pasažų Mišiose ir intymios solinio balso atmosferos.
– Colonnos kūryboje išties gausu šedevrų, tačiau ar barokinė muzikinė kalba – su gausybe simbolinių prasmių – vis dar prieinama ir suprantama šiuolaikiniam klausytojui?
– Su baroku yra kaip ir su bet kuria meno forma – kuo geriau ją pažįsti, tuo labiau vertini. Visi šedevrai turi neginčijamą vidinę sintaksę – juk jau iš kelių taktų galime atpažinti Johanno Sebastiano Bacho ar Wolfgango Amadeus Mozarto kūrybą. Nors baroko muzikinė kalba čia dar santykinai neįprasta, mano patirtis su Lietuvos publika labai pozityvi. Tai pastebėjau ypač Kretingos festivalyje – klausytojai vis labiau įsimyli senosios muzikos repertuarą, perpranta jos kalbą. Žinoma, skonis yra subjektyvus – ne visiems patinka Picasso ar Michelangelas (šypsosi). Visgi drįsčiau teigti, kad klasikinio kanono ribose barokas yra labiausiai susijęs su žmogaus emocijomis, todėl nesunkiai gali suskambėti įvairiausių klausytojų širdyse.
– Minėjote glaudų barokinės muzikos santykį su žmogaus emocijomis. Ar galima teigti, kad baroko dvasia išgyvena savotišką atgimimą šiame technologijų amžiuje?
– Daugeliu atžvilgių – tikrai taip. Baroko menas perteikia kontrastus ir dvilypumus, o šiandieninis pasaulis yra stipriai poliarizuotas visose sferose, ypač politikoje. Žmonės vis labiau renkasi kraštutinumus, o tai slopina gebėjimą matyti niuansus. Barokas gali padėti niuansuotai naviguoti tarp šių kontrastų – juk šio laikotarpio muzika kuriasi iš įvairiausių spalvų ir atspalvių. Tai itin aktuali raiškos forma, galinti padėti susigrąžinti, atkurti ir prisiminti lankstų, daugiabriaunį požiūrį į politiką, visuomenę ir gyvenimą. To mūsų laikais labai trūksta.
– Jei galėtumėte įkelti kokį baroko muzikos šedevrą į šių dienų populiariausius „Spotify“ grojaraščius, kokį kūrinį pasirinktumėte?
– Tai priklauso nuo auditorijos. Tačiau norint perkelti šedevrus į populiariosios muzikos sferą reikia pradėti nuo monumentalaus repertuaro. Tad rinkčiausi Bacho „Pasiją pagal Joną“, ją šiuo metu ruošiame Nyderlandų nacionalinėje operoje. Tai nepaprastai dramatiškas kūrinys, kartu nešantis galingą optimizmo ir vilties žinią. Colonnos Mišios perteikia tą pačią žinią, todėl įtraukčiau ir šį monumentalų kūrinį.
– O kokie planai, idėjos ateičiai?
– Turiu nusimatęs labai daug planų Lietuvoje. Pavyzdžiui, norėčiau atlikti minėtą Bacho „Pasiją pagal Joną“ taip, kaip dar Lietuvoje niekada neskambėjo: pasitelkti senuosius instrumentus ir per dainavimą bei grojimą perduoti tekste užkoduotą žinią.
Žinoma, su „Canto Fiorito“ ir toliau skleisime Lietuvos muzikinį paveldą – tiek atrasdami naujus kūrinius, tiek iš naujo interpretuodami jau žinomus. Taip pat ketiname plėsti Kretingos festivalį, kad jame galėtų pasirodyti didesni ansambliai, nuskambėtų monumentalūs kūriniai.
Galiausiai labai norėčiau į Lietuvą atvežti daugiau XVII a. ir XVIII a. pradžios operų. Europos operos teatrai aktyviai stato barokines operas – esu tikras, kad ir Lietuva netrukus įšoks į šį traukinį.
– Ačiū už pokalbį!
Kalbino Faustina Dedūraitė
***
Koncertas „Pasaulinė Giovanni Paolo Colonnos šedevro premjera šiais laikais“ vyks lapkričio 25 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visą LNF 86-ojo sezono programą rasite interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Šio sezono mecenatas – „Norfa“.