Stéphane Friédérich

Lapkričio 29 d. koncertu užbaigtas IX Vilniaus fortepijono festivalis, kurio įkūrėja – pianistė Mūza Rubackytė. Ambicingas pareiškimas legendinėje Lietuvos muzikos erdvėje.

Vilniaus filharmonijos salėje orkestrui diriguoja amerikiečių ir šveicarų dirigentas Stefanas Lano, solistė – Mūza Rubackytė. Programa sudėtinga ir puikiai parengta. Sudėtinga, nes klausytojams melomanams pasiūlyta retai atliekamų kūrinių, o pabaigoje – pasaulinė premjera: dirigento sukurtas ir pianistei dedikuotas Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. Gerai parengta, nes augančia sudėtingumo seka išdėstytus kūrinius vieną su kitu susieja harmoniniai ryšiai, nuo vienietiško postromantizmo pereinantys į išplėstinį S. Lano koncerto skambesį.

Koncertą pradeda Ericho Wolfgango Korngoldo „Straussiana“. Saikingai, be holivudinio patoso, perdėm dažnai siejamo su austrų kompozitoriumi, interpretuojama abiejų Straussų (tėvo ir sūnaus) dvasia išmoningai susilieja su Franzo Schrekerio „Lėtu valsu“. S. Lano, palaikydamas lygų styginių garsą, išryškina spalvingus medinių pučiamųjų balsus: sklandų kamerišką klarnetų, fagotų, obojų ir fleitų grojimą bei jų subtiliai akcentuotas dermes.

Richardo Strausso Simfoninę fantaziją iš operos „Moteris be šešėlio“ atlieka visą sceną užėmęs visos sudėties orkestras. Dirigentas Stefanas Lano užtikrintai valdo darniai skambančias instrumentų grupes, palaikydamas tempą, aiškiai modeliuodamas jų tarpusavio ryšius, dėmesį pirmiausia kreipdamas į solo grojančių instrumentų spalvą (ypač tikslūs ir subtilūs ragai, trombonai, fagotai, klarnetai). Iš tokios sudėties orkestro gal būtų norėjęsi ryškesnės ekspresijos atliekant vienos paskutinių simfoninių Strausso poemų virtuozišką ištrauką.

Jau tik po koncerto sužinojome nepaprastą S. Lano Koncerto fortepijonui ir orkestrui, kurio pasaulinė premjera ką tik įvyko, istoriją. Prieš kokius dešimt metų Mūza Rubackytė sužinojo, kad ne vienam jos koncertui Pietų Amerikoje dirigavęs Lano yra ir kompozitorius. Buvo užsakytas koncertas fortepijonui. Trys ketvirčiai partitūros jau buvo užbaigti, kai būnant Buenos Airėse Stefano Lano asmeniniai daiktai buvo pavogti netikrame taksi. Rankraštis dingo, ir tik per pandemiją kompozitorius iš naujo parašė visą kūrinį, iš pirmos partitūros palikęs vien temą.

Mūsų anksčiau girdėti Stefano Lano kūriniai tarsi leistų daryti išvadą, kad šis Koncertas išlaiko sąsajas su Antrąja Vienos mokykla. Nieko panašaus. Kūrinį sudaro trys klasikinės dalys, kurių pirmos dvi atliekamos be pauzės. Pirmi maršo ritmu suskambę Moderato in do majeur taktai primena operos partitūrą. Fortepijonas įsilieja į orkestrą ne kaip solistas, bet kaip vienas iš instrumentų. Stebinantis įspūdis išgirsti koncertą fortepijonui su piano obligato! Mūza Rubackytė kalbėdama paminėjo „išskirtinai sudėtingą partitūrą su labai greitai atliekamais akordais ir sudėtingais metrais. Atrodo, kad fortepijonas trokšta ramybės, bet orkestras siekia jį išmušti iš vėžių.“

Iš karto be pauzės grojamas Larghetto pratęsia pirmos dalies temą. Čia iš pradžių orkestras, o paskui ir fortepijonas muzikos natomis perteikia solistės vardą. Girdime nuotaikų kaitą, garsų masyvus, atsirandančius iš lyrinio dialogo tarp pučiamųjų (puikus trimito solo) ir fortepijono. Dėl dešine ranka struktūriškai grojamų akordų fortepijono partija iš pradžių skamba vienodokai, bet po truputį įgauna intensyvumo. Solistė vis ryškiau tvirtina savo nepriklausomybę iki pat trumpos postromantinio skambesio kadencijos. Ar lyrinis Vienos autorių repertuaras, kurį dirigentas gerai išmano, padarė įtaką kompozitoriui? Neabejotinai.

Finalas, Allegro giusto, alsuoja Bartoku. Galima prisiminti vengrų kompozitoriaus Koncertą orkestrui, taip pat ir Prokofjevo Koncertų fortepijonui Nr. 1 ir Nr. 2 finalus. Sodri S. Lano kūrinio finalo partitūra pasiekia trigubą forte. Joje viena su kita pinasi riturnelės, melodijų nuotrupos, Dies Irae citatos... Jų visumą užbaigia bendras šokis, entuziastingas šėlsmas (kaip neprisiminti Ravelio „Valso“ finalo?), kuriame neabejotinai dominuoja galingas ir preciziškas M. Rubackytės skambinimas. Publikai itin patikęs fragmentas buvo pagrotas bisui. Daro įspūdį muzikantų pasirengimo lygis, nenusileidžiantis neseniai girdėtiems didiesiems Europos orkestrams. Šio Vilniaus orkestro gastrolės Prancūzijoje būtų proga susipažinti su nepaprastai talentingu ir ryškiu kolektyvu. Klausytojai audringai dėkojo atlikėjams.

2009 metais Vilnius buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Akivaizdu, kad toks ir liko. Išties, menas praturtina gyventojų kasdienybę; visai neseniai jie ryžtingai ir vieningai nušalino vos kelias dienas išbuvusį kultūros ministrą, jų nuomone, neatitinkantį aukštų jo pareigoms keliamų tikslų. Kultūrinė lietuvių tautos tapatybė sutvirtina šalies nepriklausomybę, kurios balsas vis garsiau skamba dabarties politiniame kontekste.

Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė

Recenzija publikuota portale www.resmusica.com