Muzikinius tiltus tarp Rytų ir Vakarų kovo 1 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje simboliškai nuties Lietuvos kamerinis orkestras ir svečiai iš Turkijos – dirigentas Muratas Cemas Orhanas bei solistas Çağatay’us Akyolas (arfa). Vakaro programa apima platų spektrą – nuo Georgo Friedricho Händelio Koncerto arfai ir orkestrui B-dur, anglų kompozitoriaus Gustavo Holsto, azerbaidžaniečių kompozitoriaus Fikreto Amirovo kūrybos iki turkų simfoninės muzikos. Ir tai dar ne viskas – solistas Ç. Akyolas per šį pokalbį atskleidė, jog lietuvių publikos laukia staigmena. Stebuklingos akimirkos, menininko aura, Anatolijos kultūros grožis – šios temos bei atlikėjo juokas, puikus humoro jausmas lydėjo nuoširdų pokalbį artėjant koncertui.

– Kokie Jūsų pirmieji prisiminimai, susiję su muzika?
– Nuo pat mažens namuose per radiją skambėdavo klasikinė muzika – jos mėgdavo klausytis tėvas. Jam pastebėjus mano interesus, dešimties buvau atvestas į Ankaros konservatoriją. Labai norėjau groti smuiku, tačiau esu kairiarankis, tad pasiūlė rinktis kitą instrumentą. Prisimenu, kaip priėmimo metu į visus išvardintus atsakiau „taip!“ (juokiasi). Vienas iš paskutinių paminėtų buvo arfa. Tuomet manęs paklausė, kaip atrodo šis instrumentas. Taip sutapo, kad prieš perklausą du vaikinai kalbėjosi apie arfas. Aš pakartojau jų žodžius – „trikampio formos rėmas su stygomis“. Taip ir priėmė į arfos klasę, o nuotykiai kartu su instrumentu tęsiasi jau 45 metus.

– Nedažnai solisto vietoje matome arfininkus. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Pirmiausia – repertuaras. Muzikos istorijoje arfa labiau iškilo tik per impresionizmą, kartu su Maurice’o Ravelio, Claude’o Debussy muzika. Iki tol solinis repertuaras daugiausia buvo skirtas fortepijonui ar smuikui. Antra – proporcijos. Orkestre turime 25–30 styginių, didesnės sudėtys apimtų 45–50 styginių, o arfų maksimaliai būna dvi. Natūralu, kad kuo daugiau atlikėjų, grojančių tam tikru instrumentu, tuo jis populiaresnis. Be to, reikia nepamiršti, kad jeigu nori užsidirbti, turi būti geru dirigentu, pianistu, smuikininku, sopranu arba tenoru. Šios penkios pozicijos populiariausios (juokiasi).

– Paminėjote repertuaro stoką – šioje vietoje išsiplėskime, nes Jūsų interpretacijos įkvėpė kompozitorius parašyti ir dedikuoti keletą kūrinių arfai kaip soliniam instrumentui. Taip pat sukūrėte kūrinį arfai solo „Hetitų siuita“, įkvėptą Anatolijos folkloro temų.
– Arfa – ypač gilias šaknis turintis anatoliškas instrumentas iš Turkijos, skaičiuojantis jau daugiau kaip 3700 metų. Jos protėvis – hetitų lyra. Tai žinoma iš archeologinių tyrimų, kai atrastoje „Inandik“ vazoje, eksponuojamoje Ankaros muziejuje, pavaizduotos lyros. Tai mane įkvėpė sukurti „Hetitų siuitą“ su anatoliškais folkloro elementais. Pjesės melodija nuskambėjo mano galvoje ir ją užrašiau. Nesu kompozitorius, tačiau mano sukurtą „Hetitų siuitą“ labai pamėgo ir atlikėjai, ir klausytojai.

– Galbūt turite daugiau planų, susijusių su komponavimu?
– Kas žino, galbūt dar komponuosiu. Kol kas esu patenkintas „Hetitų siuita“ ir planuojama staigmena, kurios dar neatskleiskime Lietuvos publikai.

– Laimei, kad šią paslaptį turėsiu išlaikyti neilgai – kartu su visais nekantraudama laukiu koncerto. Dar grįžkime prie „Hetitų siuitos“, kurioje iškyla tokios svarbios temos kaip kultūra, mitologija, tradicijos, palikimas, identitetas. Kokią reikšmę tai turi šiandienos transkultūriniame kontekste?
– Domiuosi Anatolijos kultūra, ji labai turtinga ir skaičiuoja 12–15 tūkst. metų. Tikiu, kad Anatolijos palikimas gali atskleisti Turkijai bei visam pasauliui humanizmo svarbą, taiką, ramybę. Pavyzdžiui, atrasta Giobekli Tepė (Göbekli tepe) šventykla yra svarbus šaltinis archeologijai – ten galima rasti daugybę senovinių raštų, bylojančių apie mitologiją. Mano draugas kompozitorius Kemalis Günüças sukūrė koncertą „Pirmasis įkvėpimas, prisilietimas Göbeklitepe“ arfai, nėjui ir publikai.

Kaip minėjau, arfos gimtinė yra Turkija, tačiau ten ji nėra tokia populiari kaip Vakarų Europoje. Dėl to 2012 m. sukūrėme projektą „Arpanatolia“ – tai viena iš mano muzikinių grupių. Šioje grupėje arfa susitinka su kitais instrumentais iš Anatolijos – cura, nėjumi ir kitais. Tai svarbu puoselėti šiandienos daugiakultūriame kontekste. Menas, muzika dabar ypač svarbūs, nes gyvename politiškai sudėtingais laikais.

Mane domina ir kitos kultūros. Pavyzdžiui, kartu su sheng ir kitų kinų instrumentų žinovu Wu Wei įkūrėme „New Silk Road Duo“. Pirmą kartą susitikome 2020 m. per festivalį Švedijoje. Muzikiniai požiūriai iškart sutapo – nuo to laiko ir bendradarbiaujame. Mūsų repertuaras itin platus – nuo kinų liaudies muzikos iki Johanno Sebastiano Bacho, Ravelio, Debussy. Tikiuosi, kada nors pasirodysime ir Vilniuje.

– Labai lauksime Jūsų su šiuo projektu Lietuvoje. Beje, Vilniuje lankotės jau ne pirmą kartą – kaip jaučiatės šiame mieste ir kokie įspūdžiai apie jį?
– Prisiminimai apie Vilnių labai šilti – nuostabus miestas ir draugiški žmonės. Čia malonu groti, nes galiu pasidalinti savo muzika ir susilieti su klausytojais. Jaučiau tą ryšį su publika grodamas Vilniuje 2019 m., kai muzikavome kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigentu Yalçınu Adıgözelu. Vėliau mūsų bendradarbiavimas tęsėsi – praeitais metais pakviečiau Lietuvos kamerinį orkestrą į Stambulą. Tai puikus orkestras, labai džiaugiausi gavęs kvietimą kartu su juo pasirodyti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

– Koncerte išgirsime Georgo Friedricho Händelio Koncertą arfai ir orkestrui B-dur. Kuo šis kūrinys ypatingas?
– Originali šio koncerto versija skirta vargonams. Yra kelios aranžuočių versijos arfai, iš kurių pasirinkau Marcelio Grandjany. Jo aranžuotė, palyginus su kitomis, išsiskiria turininga harmonija, spalvingumu, ilga solisto kadencija ir yra laikoma sudėtingiausia. Tai netipinė Baroko laikų aranžuotė, tad ją interpretuojant svarbu pajausti Grandjany stilių. Bėgant metams muzika ir patirtis su ja kinta, vietomis įterpiau savo korekcijas, tad aranžuotę būtų galima vadinti Grandjany– Çağatay (juokiasi). Tai tokia mano paslaptis.

– Esate labai charizmatiška asmenybė. Kokios vertybės Jums, kaip atlikėjui, svarbiausios?
– Būti solistu sunku, tai kaip rusiška ruletė – juk ginklas visada užtaisytas ir nukreiptas į atlikėją. Kiekvieną sekundę kažkas gali nutikti, o prastam atlikimui galimybės nėra. Kartu scena yra ta magiška vieta, kurioje atlikėjas apnuogina savo sielą ir dalinasi ja su publika. Jei publika priima atlikėjo vidinį pasaulį, užsimezga ypatingas ryšys.

Labai svarbu puoselėti menininko aurą. Yra daug nuostabių atlikėjų, kurie nepaprastai pajėgūs techniškai, tačiau jų atliekama muzika bedvasė. Prisimenu, kai su „Arpanatolia“ buvome kongrese Honkonge. Viename koncerte grojo 200 arfininkių. Atrodo įspūdingai, tačiau po kiek laiko pasidarė nuobodu. Regis, žmonės dabar ištroškę šou elementų, tačiau menininkui svarbu tobulintis intelektualiai, turėti savo filosofiją. Mano misija – dovanoti klausytojams džiaugsmą, padaryti juos laimingus. Labai noriu pasidalinti stebuklingomis akimirkomis ir laukiu susitikimo su publika Lietuvos filharmonijos muzikos šventovėje.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Faustina Dedūraitė