„Programą sudėliojau pagal mūsų publikos kvėpavimą – ko nori ir tikisi ji. Žinau, kad visuomet laukia baroko muzikos, pasiūlysime ir jos, ir šiuolaikinių autorių kūrinių, – tikrai bus visko“, – žada Nacionalinės filharmonijos ansamblio „Musica humana“ ir jau rugpjūčio 5-ąją prasidėsiančio vasaros festivalio „Kuršių nerija“ meno vadovas, žinomas obojininkas Robertas Beinaris. Jam ir į festivalio orkestrą vasaromis išaugančiam ansambliui malonia darbo vieta Neringa taps iki rugsėjo 6-osios, čia bus pristatytos aštuonios programos, surengta dešimt koncertų.
Dalia Musteikytė
Kuo šiųmetis festivalis kitoks, ypatingas?
Turiu nuostabų draugą kunigą Pranciškų Čivilį, kuris mane išmokė, kad kiekviena diena yra ypatinga, ją galime paversti išskirtine. O festivalis, turbūt natūralu, kasmet išsiskiria vis kitomis naujomis idėjomis, vis prisimename kažką, kas galbūt buvo užmiršta. Čia kartais būna kaip toje spintoje – randi rūbą, kuris ilgai kabėjo, o po keleto metų vėl tapo tarsi naujas. Na o pasaulinės muzikos bibliotekos lobynai tokie milžiniški, kad per visą gyvenimą neturėsi galimybės visko atlikti.
Formuojant festivalio programą, pirmiausia norisi atliepti tą klausytoją, kuris metai iš metų pas mus atvyksta. Bijau sakyti procentais, bet žinau, kad nemaža dalis publikos – tie gerbėjai, kurie festivalio ritmu planuojasi atostogas. Neseniai tradicijas vertinantys klausytojai manęs teiravosi, kokios koncertų datos, ar niekas nepasikeitė. O šiemet festivalyje pirmą kartą bus rodomas filmas-opera „Neringa“, pirmą kartą išgirsime Martenot bangas, mušamųjų instrumentų ansamblį „Giunter Percussion“, fortepijoninį Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės duetą, angelišką Iljos Aksionovo balsą ir daugelį kitų nuostabių dalykų.
Festivalis – 27-asis, jums asmeniškai – 26-asis. Jau tikrai galite atsakyti, kokia yra „Kuršių nerijos“ publika?
Pirmiausia tai žmonės, kurie atvyksta pailsėti, atsigauti po darbų, kaip šiais laikais madinga sakyti, pakrauti baterijas naujam sezonui, artėjantiems iššūkiams. Jiems, kaip ir mums visiems, norisi puikaus oro, bet ten, nerijoje, jis visada puikus – vėjas debesis greitai išvaiko. Tai turbūt viena romantiškiausių vietų Lietuvoje, turinti tam tikros mistikos, o energijos klodai joje neišsenkantys. Ko žmogui labiausiai reikia? Gero oro, skanaus maisto ir kokybiškos muzikos. Labai svarbus muzikos elementas yra pauzė, gyvenime – taip pat. Kiekvienam reikia bent trumpam sustoti, įsiklausyti į save, pasinerti į muzikos vandenyną ir pafantazuoti, pamedituoti. O jei dar kokybiška muzika skamba nuostabioje gamtoje, ta pauzė, sustojimas jos klausytis Nidos bažnytėlėje, Juodkrantėje prie marių ar lauko estradoje tampa dvigubu malonumu.
Pastebėjau, kad būtent šiame festivalyje kaip niekur kitur klausytojai ir atlikėjai tampa labai artimi vieni kitiems. Tas santykis, bendruomeniškumas ypač gerai jaučiamas bažnytėlėje.
Beje, publika Vilniuje gerokai oficialesnė nei Neringoje. Čia tie patys profesoriai, menininkai ar kiti žymūs žmonės virsta paprastais klausytojais, yra labiau atsipalaidavę, daugiau šypsosi, matyt, gavę pakankamai vitamino D. Būna, po koncerto einu pamariu ar mišku, žmonės užkalbina, dėkoja, pasakoja įspūdžius. Tarp klausytojų – nemažai vokiečių, latvių, lenkų.
Ką šįkart pasiūlysite savo publikai?
Rugpjūčio 5 d. festivalio atidaryme Nidos bendruomenės namuose nuskambės orkestro „Musica humana“ ir solistų programa „Angelo alsavimas“, o joje – Henry Purcello, Ennio Morricone’s, Antonio Vivaldi, Geraldo Finzi ir kitų kompozitorių kūriniai, solistai: jaunasis talentas tenoras Ilja Aksionovas, obojininkai Kristupas Kačionas ir aš bei kunigas Rimvydas Adomavičius, kurio dalyvavimas bus tiesiog 27-ojo festivalio pradžios palaiminimas. Vivaldi muzikai nebūna abejingų, tad kitą programą „Antonio Vivaldi metų laikai“ rugpjūčio 6 d. atliksime Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje ir rugpjūčio 8 d. Nidos bendruomenės namuose. Ten su „Musica humana“ pasirodys sopranas Asta Krikščiūnaitė, solo grieš smuikininkės Inga Kuizinaitė, Ramunė Grakauskaitė, Toma Bandzaitytė-Puplauskė ir Marija Pranskutė.
Rugpjūčio 9 d. Pervalkos Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro terasoje skambės ansamblio narių atliekama romantiška programa „Vasaros muzika“, išgirsime Wolfgango Amadeaus Mozarto, Ennio Morricone’s, Ástoro Piazzollos, Juozo Naujalio ir kitų kompozitorių kūrinius.
Čiurlionio metais tautos genijų pagerbsime ir mes. Rugpjūčio 12 d. Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje ir rugpjūčio 13 d. Nidos bendruomenės namuose pristatysime programą „Giesmė Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui – 150“, o ją su festivalio orkestru atliks solistai sopranas Dovilė Kazonaitė, fleitininkė Ieva Kuprevičiūtė, pianistė Sonata Alšauskaitė ir Martenot bangomis grosiantis Motiejus Bazaras. Įsivaizduokit, kaip įdomiai suskambės M. Bazaro aranžuotas fortepijonu ir Martenot bangomis atliekamas Čiurlionis! Toje programoje viskas – ir atlikėjai, ir kompozitoriai – susiję su Čiurlioniu: pavyzdžiui, S. Alšauskaitė – jo vardo konkurso laimėtoja, Čiurlionis mokėsi pas vokietį Carlą Reinecke – skambės šio autoriaus baladė fleitai. O Čiurlionis grojo ir fleita.
Rugpjūčio 14 d. Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro koncertų salėje vyks filmo premjera – bus rodoma filmuota opera-triptikas „Neringa“ (Jūra, Kopos, Pušys)“. Itin sėkmingai ši žinomų kompozitorių Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Loretos Narvilaitės ir Algirdo Martinaičio parašyta opera prieš ketverius metus pristatyta festivalyje „Kuršių nerija“.
Nemokamas koncertas Žolinės proga tapo gražia festivalio tradicija: ansamblio „Musica humana“ mažesnioji grupė pasilieka po mišių ir groja publikai šventinę programą. Šįsyk ji vadinsis „Nendrių giesmės“. Rugpjūčio 15 d. Nidos bendruomenės namuose skambės Johannas Sebastianas Bachas, Saulius Šiaučiulis, Augustas Klughardtas ir kiti. Rugpjūčio 16 d. festivalį ugningais ritmais kaitins mušamųjų instrumentų ansamblis „Giunter percussion“. Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje dirigento batutą iškeisiu į savo instrumentą – obojų, kartu su perkusininkais atliksime programą „Festivalio muzikos švyturys, kvėpuojantis ritmais“.
„Kuršių nerijos“ pabaigai – spalvingas instrumentinės muzikos koncertas „Gėlių laikrodis“, o jo programoje – Johannas Sebastianas Bachas, Antonio Vivaldi, Wilhelmas Friedemannas Bachas, Jeanas Françaix, Darius Milhaud. Su orkestru „Musica humana“ solo gros pianistų duetas Zbignevas Ibelhauptas ir Rūta Rikterė, klarnetininkas Rimvydas Savickas ir aš.
Manau, kad visos programos išgrynintos, nugludintos, kaip tie gintarėliai, kuriuos išmeta Baltijos jūra. Kiekvienas koncertas turi savo žavių inkliuzų.
Paminėjote, kad festivalio atidarymo koncentre išgirsime Lietuvoje itin retai matomą tenorą Ilją Aksionovą. Kaip pavyko šį svetur gyvenantį solistą sugauti?
Ši idėja priklauso buvusiam Visagino kultūros centro vadovui Audroniui Imbrasui – tai jis kreipėsi į mane, siūlydamas surengti ansamblio „Musiva humana“ ir Iljos koncertą Visagine, jo gimtajame mieste. Kadangi solistas išties atlieka daug barokinės muzikos, mintį pradėjome plėtoti ir planuoti bendrą projektą. Pagalvojau: jei jau rengsimės koncertui Visagine, kodėl gi to paties nepadarius ir „Kuršių nerijoje“? Tuomet dar sulaukėme kvietimo drauge pasirodyti ir Dubingių festivalyje.
Vasara ir festivalis asocijuojasi su nuotykiais. Jie turbūt Kuršių nerijoje neišvengiami?
Man labai įsiminė įvykis iš pandeminio laiko, kai daugiausia grodavome lauko erdvėse. Koncertavome Juodkrantėje ant molo, kai atplaukė ir aplink susispietė kelios jachtos, žmonės, deniuose pasitiesę staltiesėles, užkandžiavo, gurkšnojo šampaną ir klausėsi muzikos, plojo, šaukė „bravo“. To niekaip nesurežisuosi. Iš gyvenimiškų situacijų labiausiai įsiminė nuotykiai su automobiliais – kone kasmet kas nors nutikdavo. Kartą sugedo didžiulis muzikanto iš Estijos mersedesas. Pamenu, bandėm visi jį apžiūrėti, taisyti prie Juodkrantės bažnyčios – jokio rezultato. Na ką, reikia tempti iki Nidos, ten, atsiminėme, yra kažkoks automobilių servisas. Mano „Renault“ buvo didžiausia iš visų ansamblio narių automobilių, tad šito ėmiausi pats. Važiuojam, o neapleidžia jausmas, kad sunkvežimį tempiu – mano mašina, maniau, lūš perpus. Pasiekėme Nidą, klausiu: „Ar tu tik akmenų ten nesi prisidėjęs? Toks jausmas, lyg visą kelią stabdžio pedalas būtų nuspaustas.“ O jis: „Tai ir laikiau koją ant stabdžio – bijojau susidaužt.“ Nidos meistrai, pamatę mersedesą, pripažino, kad negali jo suremontuot, pasiūlė tempt į Klaipėdą. Šįsyk jau užsakėm tralą – mano automobilis tokio kelio nuspaudus stabdį nebūtų atlaikęs (šypsosi).
Sakėt, kad publika, gavusi vitamino D, būna labiau atsipalaidavusi. O jūs patys ar spėjate saule ir jūra pasimėgauti?
Aš bent jau to sau leidžiu labai mažai, nes ritmas greitas, programos skirtingos, organizacinių rūpesčių, buities nemažai. Vakare po koncerto mėgstu išeiti pasivaikščioti arba kartais atsikelti anksti ryte – pasigrožėti saulėtekiu. Po to grįžtu miegoti. Dienomis pliažo vengiu, nes saulė labai ištraukia energiją. Pamenu, kartą jaunystėje pusdienį pabuvau prie jūros, buvo karšta – gal plius 30. Atėjau į koncertą ir nesuprantu, kas darosi: visiškai neturiu jėgų. Sugroti, žinoma, pavyko, bet to jausmo kartoti nebenorėčiau.
Festivaliui einant į pabaigą, Neringoje atsiranda ir grybų, grybavimas – vienas mėgstamiausių mano laisvalaikio užsiėmimų. Čia gamta tiesiog tobula, vaikštau po miškus, o kartais pavyksta net einant miško takeliais kokį baravyką sutikti (šypsosi).
