Jau trečiąjį kartą Lietuvoje viešėsiantis tenoras Ianas Bostridge’as „Vilniaus festivalio“ koncerte „Dramatiškos serenados“ Nacionalinėje filharmonijoje birželio 17 d. kartu su Benu Goldscheideriu, Sergejumi Krylovu ir „Giunter Percussion“ perteiks serenados žanro įkūnijamus nakties vaizdinius. Ta proga šiame pokalbyje I. Bostridge’as dalinasi įžvalgomis apie muzikos slėpiningumą, skirtumus tarp dirbtinio intelekto ir žmogiškosios kūrybos bei atskleidžia įdomių faktų apie šiuo metu rengiamą savo naująją knygą ir kodėl dar būtinai turės sugrįžti į Vilnių.
– Jūsų kelias į muziką išties unikalus – pradėjote profesionaliai dainuoti palyginti vėlai, jau suaugęs, išvengėte ankstyvo profesinio lavinimo. Galbūt nuskambės kontraversiškai, tačiau ar nemanote, kad tam tikrais atvejais tai gali tapti net privalumu? Gal taip atsiranda daugiau erdvės originaliai prieigai, savitai interpretacijai?
– Neturiu aiškaus atsakymo – viskas priklauso nuo atlikėjų vidinės laikysenos. Esu dirbęs su muzikantais, kurie nuo ketverių metų „pririšti“ prie fortepijono. Vieni tapo gana konvencionalūs, nenorintys kvestionuoti nusistovėjusių praktikų, o kitiems tai atvėrė naujas galimybes ir prieigas. Juk svarbu užtikrinti, kad muzika būtų emociškai paveiki, pasiektų publiką – tam kartais tenka laužyti taisykles. Prisiminiau ir nuostabios džiazo atlikėjos Cécile McLorin Salvant koncertą, per kurį ji atliko XVI–XVII amžiaus muziką taip, kaip niekas to dar nebuvo padaręs. Manau, kad jos netradiciška atlikimo perspektyva sunkiai tilptų į klasikinio dainininko interpretaciją. Tai mane labai įtikino.
– Jūsų gyvenime persipina nemažai skirtingų sferų – istorija, filosofija, kvantinė fizika, muzika. Iš pirmo žvilgsnio šios sritys atrodo itin atitolusios, tačiau galima įžvelgti ir sankirtos taškus – jos visos skirtingais būdais siekia suprasti tikrovę. O kaip tai sąveikauja jūsų veiklose?
– Kiekvieno žmogaus gyvenimo patirtyje susijungia visa, kas buvo ir dar bus. Įvairios patirtys formuoja mane kaip atlikėją, o akademinis pagrindas – kaip rašytoją. Man paprasčiausiai smalsu, kaip veikia pasaulis, kuriame gyvenu. Įdomu, kad XVI ir XVII amžiuose muzika buvo laikoma raktu, atrakinančiu visatos sampratą. Dabar taip nebemąstoma, tačiau muzika išties padeda labiau suprasti save ir supančius įvykius.
– Galbūt muzika padėjo Jums atsakyti į klausimą, kaip veikia pasaulis?
– Nelabai (juokiasi). Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad viskas iš esmės yra paslaptis. Muzika irgi yra slėpininga, todėl ji gali padėti sutelkti dėmesį ir patirti tai, kas leistų bent trumpam pakilti virš kasdienybės.
– Paminėjote ir savo, kaip rašytojo, kelią. Esate išleidęs tokias knygas kaip „Raganystė ir jos permainos“ („Witchcraft and Its Transformations“), „Šuberto „Žiemos kelionė“: manijos anatomija“ („Schubert’s Winter Journey: Anatomy of an Obsession“), „Dainininko užrašai“ („A Singer’s Notebook“). Apie ką rašote pastaruoju metu?
– Dabar rašau apie, o tiksliau, aplink, Benjamino Britteno kūrinį „Karo requiem“ („War Requiem“). Šį opusą supa įvairiausi kontekstai – tiek filosofiniai, tiek istoriniai. Tai ir Pirmojo pasaulinio karo pradžia, karo artilerija, Holokaustas, Abraomo ir Izaoko istorija, Sørenas Kierkegaardas... Rašymas reikalauja daug laiko, gilaus mąstymo, vadinamosios „baltos erdvės“, kad galėčiau susidėlioti savo mintis ir visą medžiagą.
– Kaip spėjate rašyti ruošdamasis koncertams?
– Norint įsitraukti į rašymo procesą reikia daugiau būti namuose. Kelionės tikrai atima daug laiko ir išmuša iš nusistatyto gyvenimo ritmo. Be to, man reikia knygų, kurios būtų šalia ir „maitintų“ rašant. Todėl į gastroles visada vežuosi daug knygų ir optimistiškai tikiuosi, kad turėsiu laisvo laiko, galėsiu paskaityti. Tačiau to niekada taip ir nepavyko įgyvendinti (juokiasi). Žinoma, su internetu prieiga prie faktų, duomenų ir net knygų daug lengvesnė, paprastesnė. Kartu tai ir trikdo, nes labai lengva tapti priklausomam. Daugelis jau sunkiai verčiasi be dirbtinio intelekto, tačiau aš jo nenaudoju ir nemanau, kad kada pradėsiu.
– Kodėl?
– Retkarčiais ko nors jo paklausęs gaudavau itin klaidingus atsakymus. Žinoma, dirbtinis intelektas dar tobulės, tačiau jis visgi įkalina į tam tikrus rėmus. Taip galima pakliūti į mašinos pereitą kelią, paremtą milžinišku kiekiu peržiūrėtos informacijos. O galbūt norėtųsi pasirinkti aplinkkelį, kuriuo mašina dar nepraėjo. Juk žmonės kuria įsitraukdami ir suvokdami informaciją, o ne beprasmiškai asimiliuodami milžiniškus informacijos kiekius. Būtent taip ir gimsta kažkas naujo. Manau, kad turėtume tikėti ir pasitikėti, kad žmogiškasis intelektas vis dar svarbesnis už mašininį.
– Pereikime prie žmogiškosios kūrybos apraiškų – artėjančiame koncerte atliksite Benjamino Britteno Serenadą tenorui, valtornai ir styginiams, op. 31. Kuo šis kūrinys ypatingas?
– Brittenas apie „Serenadą“ kalbėdavo taip, tarsi tai būtų lengvas, nereikšmingas kūrinys. Tačiau tai yra viena didžiausių, paslaptingiausių, sakyčiau, net tamsiausių jo kompozicijų. Įdomu, kad po šios kompozicijos ir operos „Piteris Graimsas“ sėkmės jo muzikinė kalba dar labiau persismelkė paslaptingumu.
– Italų ir prancūzų kalbose žodis „serenada“ reiškia vakaro dainą – vien tai diktuoja paslaptingumo jauseną. Koks vaidmuo šioje pjesėje tenka vakaro simbolikai?
– Serenadoje atsiskleidžia romantiškos idėjos – miego, sapnų, vaizduotės atpalaidavimas ir išlaisvinimas. Kartu ši kompozicija ir baugina: joje galima atpažinti košmariškus vaizdinius. Klausytojams rekomenduočiau prieš koncertą perskaityti kūrinio tekstus – tai padėtų suprasti kiekvieną dalį ir labiau pasinerti į stebuklingą garsų pasaulį. Išties, nedaugelis kompozitorių būtų sugebėję atgaivinti tokį anglų poezijos rinkinį taip, kaip tai padarė Brittenas.
– Serenadą atliksite kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir Benu Goldscheideriu. Kuo ypatingas balso ir valtornos santykis šiame opuse?
– Serenadą pradeda ir užbaigia natūraliomis harmonikomis pagrįsta valtornos partija, kuri gali nuskambėti „nešvariai“, tačiau būtent tai ir sukuria magišką atmosferą. Tad publikai nereiktų išsigąsti – valtorna taip ir turi skambėti (juokiasi). Na, o kalbant apie jos santyki su balsu, jie sąveikauja kaip lygiaverčiai partneriai, nuostabiomis melodijomis vystantys tarpusavio dialogą. Brittenas buvo tikras romantikas – jį domino sapnai, vaizduotė, laisvė. Tačiau puikiai apgalvota balso ir valtornos sąveika nurodo ir kitą, racionaliąją, praktiškąją kompozitoriaus pusę. Jis dažnai sakydavo, kad nori būti naudingas, nori, kad jo muziką būtų atliekama.
– Esate minėjęs, kad Britteno muzika Jums artimiausia. Kodėl būtent šis kūrėjas?
– Brittenas buvo pasinėręs į muziką, kuri man labai patinka. Tai Franzo Schuberto, Roberto Schumanno kūryba, šalia kurios Britteno palikimas susilieja tarsi toje pačioje tradicijoje. Kita vertus, jis išsiskiria iš lied rašiusių kompozitorių savo nuostabiu operų palikimu. Tarp šiuolaikinių kompozitorių jis išryškėja kaip tonalios kalbos propaguotojas, kurią klausytojams galbūt lengviau perprasti nei kitų to meto kūrėjų muziką. Tai liudija, kad tonali kalba dar neišsisėmusi, nes Brittenas ją pasitelkia neįtikėtinai išradingai. Atlikdamas jo muziką jaučiuosi nepaprastai laisvas, galiu atsiduoti savo vaizduotei.
– Labai lauksime Jūsų sugrįžtant į Lietuvą ir džiaugiamės galimybe kartu atšvęsti „Vilniaus festivalio“ 30-ąjį gimtadienį!
– Linkiu dar bent 30 laimingų muzikos kūrybos metų! Tai bus jau trečias mano vizitas Lietuvoje ir pirmasis Vilniuje. Labai to laukiu ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip istorikas. Kadangi tyrinėju XVI–XVII laikotarpį ir esu susipažinęs su Abiejų Tautų Respublikos reiškiniu, ši kelionė man nepaprastai reikšminga. Gaila, kad sostinėje apsistosiu tik trumpam – turėsiu vykti repetuoti į Stambulą. Tad būtinai dar turėsiu sugrįžti!
– Dėkoju už pokalbį.
Parengė Faustina Dedūraitė
***
30-ojo „Vilniaus festivalio“ koncertas „Dramatiškos serenados. LKO, Ian Bostridge, Ben Goldscheider, Sergej Krylov, „Giunter Percussion“ vyks birželio 17 d., trečiadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Visi festivalio koncertai skelbiami interneto svetainėje filharmonija.lt. Festivalio rengėjai: Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, pagrindinis rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.
