Justina Paltanavičiūtė
Birželio 1-ąją Vilniaus festivalyje koncertuos „Akademie für Alte Musik Berlin“ – vienas seniausių ir žymiausių Europos senosios muzikos orkestrų. Šio kolektyvo koncertas „Europos baroko kelionė“ žada būti ne tik gražus, bet ir be galo įdomus – girdėsime istoriškai pagrįstą senosios muzikos atlikimą.
Terminas „istoriškai pagrįstas atlikimas“ reiškia, kad muzika skamba būtent taip, kaip buvo atliekama tuo metu, kai buvo sukurta. Atlikimo ir interpretacijos autentikos paieškos mažiau aktualios romantizmo ar vėlesnių laikų muzikai, nes gyvą ryšį su jos kūrėjais dar turime – per mokinius, užrašytas ir išsamiai sužymėtas partitūras, šiuolaikiniams itin artimus instrumentus. Kas kita, kai kalbame apie baroko ar ankstyvojo klasicizmo muziką, kurios partitūros ilgą laiką dulkėjo stalčiuose, o senoviniai instrumentai tebuvo pavienių muziejų reliktas. Senąją muziką šiandien atgaivina istoriškai pagrįsto atlikimo ansambliai, tokie kaip „Akademie für Alte Musik Berlin“, vienas seniausių ir žymiausių Europos senosios muzikos orkestrų. Jo koncerte Filharmonijoje matysime ir girdėsime barokinį smuiką ir jo atmainas, pučiamuosius instrumentus, kuriais buvo grojama Baroko epochoje.
Apie senąją muziką ir istoriškai pagrįstą jos atlikimą, taip pat ir būsimą koncertą Vilniuje pasikalbėjome su smuikininku ir vienu iš „Akademie für Alte Musik Berlin“ koncertmeisterių Georgu Kallweitu.
– Papasakokite, kas yra istoriškai pagrįstas muzikos atlikimas ir kuo jis svarbus?
– Istoriškai pagrįsto atlikimo praktikoms itin reikšmingi buvo 8-asis ir 9-asis XX amžiaus dešimtmečiai. Dėka atkaklių senosios muzikos mylėtojų, atlikėjų, taip pat ir charizmatiškų asmenybių Nikolauso Harnoncourto, Franso Brüggeno ir kitų, kurie buvo šio judėjimo pradininkai, ne tik muzikantai, bet ir smalsūs muzikos klausytojai sužinojo apie ištisus šimtmečius iki tol nežinomos muzikos. Tuomet reikšmingai praturtėjo klasikinės muzikos repertuaras, atlikimo praktikos, muzikos istorijos žinios. Iš pradžių istoriškai pagrįstų judėjimų dėmesys buvo sutelktas į senuosius instrumentus, žarnines stygas, instrumentų diapazonus ir artikuliaciją. Iki dabar iš esmės pasikeitė tik tai, kad gerokai padaugėjo muzikantų, kurie yra nuodugniai išstudijavę senąją muziką, tad puikiai išmano senųjų instrumentų specifiką.
– Orkestras „Akademie für Alte Musik Berlin“ atlieka senąją muziką, kuri platesnei auditorijai yra mažiau pažįstama nei, pavyzdžiui, romantizmo opusai. Bent jau Lietuvoje senąja muzika vis dar domisi palyginti nedidelis entuziastų būrelis. Kokia padėtis Vokietijoje?
– Orkestro „Akademie für Alte Musik Berlin“ repertuaro ašis yra Johanno Sebastiano Bacho ir Georgo Philippo Telemanno kūryba, abu juos išgirsite Vilniuje. Tačiau mes taip pat atliekame muziką iš ankstesnių ir vėlesnių epochų. Kai su „Akademie für Alte Musik Berlin“ grojame, pavyzdžiui, Wolfgango Amadeus Mozarto, Josepho Haydno ar Felixo Mendelssohno muziką, savo interpretacijose panaudojame ir senosios muzikos atlikimo patirtį bei žinias. Laimei, klausytojų, besidominčių muzika, gyvavusia iki Ludwigo van Beethoveno, nuolat daugėja, tad baroko muziką vis dažniau atlieka ir tradiciniai Vokietijos simfoniniai orkestrai.
– Kaip jūs pats susidomėjote senąja muzika ir kaip tapote orkestro „Akademie für Alte Musik Berlin“ dalimi?
– Tėvai nuo mažų dienų skatino domėtis Bacho muzika, su ja susipažinti išsamiau, tad nuo pat mažumės Bachą labai mėgau. Studijuojant mano susidomėjimas augo, todėl pradėjau ieškoti bendraminčių, įkūriau ansamblį „Berliner Barock Compagney“, tada buvo praėję maždaug aštuoneri metai nuo „Akademie für Alte Musik Berlin“ įkūrimo. Orkestras tuo metu pradėjo eksperimentuoti didesnėmis ansamblių sudėtimis, tad sulaukiau klausimo, ar norėčiau prisijungti prie bandomojo projekto. Norėjau ir prisijungiau, ne tik vienam projektui – groju orkestre iki šiol.
– Orkestras groja rekonstruotais istoriniais instrumentais. Kaip jie rekonstruojami? Kokiais šaltiniais remiamasi?
– Maždaug pusė orkestro stygininkų groja originaliais instrumentais, kita pusė – rekonstruotais. Rekonstruoti instrumentai nuo šiuolaikinių skiriasi tuo, kad jų siauresnis diapazonas, kitoks kaklelis, plonesnis korpusas, žarninės stygos , lengvesnis strykas ir t. t. Pučiamieji instrumentai, kuriais grojama orkestre – tai privačiose kolekcijose ir muziejuose saugomų originalių (t. y. išlikusių) instrumentų kopijos. Visa tai sukuria ryškesnį, įvairesnį ir skaidresnį instrumentų skambesį.
– Pats grojate barokiniu smuiku. Kuo griežimas juo kitoks nei klasikiniu?
– Jau minėjau techninius, konstrukcinius instrumentų skirtumus, kurie reikalauja ir skirtingo instrumentų valdymo. Pradėjus groti žarninėmis stygomis, reikia daug praktikuotis, kad suprastum, kaip jomis išgauti garsą. Smuikininkui labai svarbu žinoti ir tokių stygų reakciją į drėgmę, kuri visuomet sukuria papildomą riziką. Kairės ir dešinės rankų technika šiuolaikiniuose ir barokiniuose smuikuose skiriasi nežymiai, svarbesnis yra muzikos struktūros, artikuliacijos ir afektų supratimas. Tam labai svarbu gerai išmanyti ir turėti atitinkamą stiliaus, ornamentikos ir improvizacijos pojūtį. Vis dėlto patys svarbiausi barokinės ir romantinės muzikos elementai nesiskiria – muzikavimo džiaugsmas, aistra, temperamentas ir virtuoziškumas yra tie patys.
– Kokiu seniausiu instrumentu jums teko groti?
– Mano smuikas pagamintas 1740-aisiais, kartais tenka groti dar šimtu metų senesniais instrumentais.
– Kuo koncertmeisterio vaidmuo skiriasi nuo vėlesnių laikų muzikai būdingo dirigento vaidmens?
– Baroko muzika įprastai buvo diriguojama nuo koncertmeisterio pulto arba klavesino. Dirigento profesija, kaip žinome, atsirado tik daug vėliau. Kai pagrindinis smuikininkas arba koncertmeisteris laiko savo instrumentą ant peties, jo stryką aiškiai mato aplink jį stovintys muzikantai, tad tokioje padėtyje lengva ir patogu rodyti įstojimus ir dinamiką. Kas kita yra interpretacijos, kurioms „Akademie für Alte Musik Berlin“ vadovauja ne vienas žmogus – orkestre turime daug gerų muzikantų, turinčių gerų ir įdomių idėjų, kurias repeticijose aptariame, išbandome, vėliau girdime atliekamame kūrinyje.
– Papasakokite apie būsimo koncerto Vilniuje programą. Kuo ji ypatinga?
– Baroko muzikos gyvenimas buvo gyvas daugelyje Europos šalių, galima sakyti, baroko muzika gyveno gana europietišką gyvenimą. Mūsų būsimo koncerto Vilniaus festivalyje programa – tarsi virtuali kelionė, kurioje pristatome pačius svarbiausius populiariausių ir įtakingiausių Europos baroko kompozitorių kūrinius. Skambės itin spalvinga ir gyva muzika. Esu tikras, kad publika tikrai yra ne kartą girdėjusi ne tik Bacho Koncertą smuikui E-dur, bet ir kai kuriuos kitus programos kūrinius. Joje taip pat pristatome mažiau žinomus kompozitorius Tarquinio Merulą ir Johanną Valentiną Mederį – abu yra ankstyvojo baroko kompozitoriai, kurių vaidmuo buvo itin svarbus Baltijos regione. Merula tarnavo Zigmantui Vazai, o Mederis dirbo vargonininku ir kompozitoriumi Rygoje ir Karaliaučiuje. Ši programa, mano nuomone, yra labai įdomi, tad nekantraudami laukiame koncerto ir jo klausytojų Vilniuje – mieste, kuriame taip įspūdingai klestėjo barokas.
– Ačiū už pokalbį.
***
Vilniaus festivalio koncertas „Europos baroko kelionė. „Akademie für Alte Musik Berlin“, Georg Kallweit“ vyks birželio 1 d., sekmadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visi festivalio koncertai skelbiami interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Festivalį rengia Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, remia Vilniaus miesto savivaldybė, Juozas ir Laima Magelinskai, „Artis Centrum Hotels“.
