ZBIGNEVAS IBELHAUPTAS (fortepijonas)
RŪTA RIKTERĖ (fortepijonas)
ROBERTAS BEINARIS (obojus)
Ansamblis MUSICA HUMANA
(meno vadovas ir dirigentas Robertas Beinaris)
DARIUS MILHAUD – Siuita „Skaramučas“ („Scaramouche“), op. 165b (Arūno Navako aranžuotė)
JEAN FRANÇAIX – „L’horloge de flore“ („Gėlių laikrodis“, Roberto Beinario aranžuotė)
WILHELM FRIEDEMANN BACH – Sonata dviem fortepijonams F-dur, F. 10
ANTONIO VIVALDI – Trio sonata d-moll, Nr. 12, op. 1, „La Folia“, RV 63 (Gedimino Kviklio aranžuotė)
JOHANN SEBASTIAN BACH – Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui C-dur, BWV 1061
Gėlių laikrodžio, paros laiką žyminčio skirtingomis paros valandomis pražystančiomis gėlėmis, idėja įkvėpė sukurti „Muzikinį gėlių laikrodį“. Netikėtą paralelę įprasmina skirtingas muzikos istorijos epochas atstovaujantys kūriniai. Muzikinio gėlių laikrodžio ciferblato skersmens linijas nubrėžia neoklasicizmo ir baroko dialogas, mezgamas per įvairias muzikines ir temines sąsajas.
Į skirtingus istorinius laikotarpius klausytojus nukels ansamblis „Musica humana“ ir jo svečiai – fortepijoninis Z. Ibelhaupto ir R. Rikterės duetas.
Muzikines valandas skaičiuoti pradės prancūzo D. Milhaud garsinė Molière’o pjesių interpretacija. Aliuzija į tuos laikus nėra vien tik užmuzikinė kompozitoriaus fantazija – siuitoje „Skaramučas“ (1937) gausu dramaturgo amžininko Johanno Sebastiano Bacho muzikos stilizacijų, o nuo Molière’o neatsiejamą komedijos elementą perteikia tarpukario prancūzų muzikai būdingi elementai.
J. Françaix „Gėlių laikrodis“ (1959) nukelia į Charles’io de Gaulle’io ir Naujosios bangos kino klestėjimo epochą. Kiekviena „Gėlių laikrodžio“ dalis – maža muzikinė mizanscena, vaizduojanti vis kitą paros laiką ir jo metu pražystančią gėlę.
Iš XX a. į baroką keliaujama sklandžiai ir lengvai – per ankstyvojo klasicizmo kūrėjo, vieno iš J. S. Bacho sūnų W. F. Bacho Sonatą dviem fortepijonams, stabtelint prie paskutinio pirmojo A. Vivaldi sonatų ciklo kūrinio, kelionę pabaigiant pačia baroko kvintesencija – J. S. Bacho Koncertu dviem fortepijonams.
