Apie renginį

Į Vilniaus fortepijono festivalį sugrįžta vienas garsiausių nūdienos Prancūzijos pianistų François-Frédéricas Guy, šį vakarą pasirodysiantis ir dirigento amplua. Pasaulyje jis pristatomas kaip vienas ryškiausių vokiečių romantizmo fortepijoninio repertuaro ir ypač L. van Beethoveno kūrybos interpretatorių, jis įrašė visas šio Vienos klasiko fortepijonines sonatas ir koncertus, o su violončelininku Xavier Phillipsu ir smuikininku Tedi Papavrami įgrojo violončelės ir smuiko sonatas. „Beethovenas yra alfa ir omega mano kaip menininko gyvenime“, – sako F.-F. Guy. Pianistas yra koncertavęs su Vienos, Hamburgo, Paryžiaus, Seulo, Londono, San Fransisko, Monrealio, Tokijo ir kitais orkestrais garsiose pasaulio koncertų salėse. Po F.-F. Guy rečitalio 2021 m. Filharmonijoje recenzentė Aldona Eleonora Radvilaitė „7 meno dienose“ rašė: „Tokio stulbinančiai spalvingo, kibirkščiuojančio tembrų, niuansų, ritmikos įvairove, virtuoziniu ir tyliausių, ir ryškiai žibančių skambesių įprasminimu Debussy muzikos atlikimo dar neteko girdėti. Atrodė, kad F.-F. Guy yra vienas iš pasaulio stebuklų.“

Šį vakarą pianistas ir dirigentas F.-F. Guy su Lietuvos kameriniu orkestru atlieka dviejų Vienos klasikų, Beethoveno ir Wolfgango Amadeus Mozarto, koncertus fortepijonui. Devintąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Es-dur, KV 271 („Jenamy“) Mozartas parašė Zalcburge 1777 m., kompozitoriui tuomet buvo 21 metai. Jį sukurti autorių paskatino pažintis su talentinga prancūzų pianiste, draugo dukra Victoire Jenamy, jai šis opusas ir skirtas. Kūrinys vainikuoja ankstyvąjį kompozitoriaus kūrybos periodą, stebina netikėta kontrastų jėga, brandumu, solisto ir orkestro partijų pusiausvyra, didele emocine įtampa. Alfredas Einsteinas pavadino šį kūrinį Mozarto „Herojine“.

Fortepijoninio koncerto žanras Beethovenui buvo intelektualinių ir etinių-filosofinių įžvalgų bei ieškojimų erdvė; jis praplėtė solo instrumento galimybes, taikė naujas technikas ir siekė simfoniško masto. Šio žanro kūriniai tapo ilgesni, virtuozinis pradas tarnauja meninės išraiškos tikslams. Trečiąjį koncertą Beethovenas parašė savo mėgstama c-moll tonacija, kuri jam asocijavosi su heroika ir dramatizmu („Patetinė“ sonata, Simfonija Nr. 5). Opusas buvo baigtas 1800 m., o premjera įvyko dar po kelerių metų – 1803-iaisiais Vienoje, fortepijono partiją atliko pats kompozitorius. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, šio dramatiško koncerto prototipas buvo Mozarto fortepijoninis koncertas Nr. 24 C-dur, KV 491.