Apie renginį

Vilnius festivalis laikosi tradicijos pirmuoju koncertu atskleisti poetinį muzikos pradą ir klausytojams padovanoti įspūdingas monumentalių muzikinių šedevrų interpretacijas. Šįkart festivalio pradžios koncerte ypatingo sudėtingumo Johanneso Brahmso opusą interpretuos Christianas Tetzlaffas – vienas paklausiausių ir įdomiausių muzikantų klasikinės muzikos scenoje.

Ch. Tetzlaffo koncertai įvardinami kaip egzistencinės patirtys, kuriose seni, gerai pažįstami kūriniai atgyja, pasirodo naujoje šviesoje. Sakoma, kad Ch. Tetzlaffas „kalba“ savo smuiku – jo interpretacijos apima platų išraiškos priemonių spektrą ir nesiekia vien tik harmonijos ar virtuozinio blizgesio. Klausytojus ir muzikos kritikus šis smuikininkas žavi dar ir tuo, kad savo unikaliomis interpretacijomis atkreipia dėmesį į pamirštus šedevrus bei supažindina muzikos gurmanus su šiuolaikinio smuiko repertuaro naujienomis.

Muzikos kritikai teigia, kad Ch. Tetzlaffo J. Brahmso Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur interpretacijos yra viena už kitą geresnės. Vilniaus festivalio atidarymo koncerte žymusis smuikininkas scena dalinsis su batutos meistru Mirianiu Khukhunaishvili, kuriam teko garbė pelnyti ypatingas dirigento Christopho Eschenbacho simpatijas – jam buvo įteiktas batutos legendos įsteigtas „Ringmann-Jaross“ apdovanojimas, maestro jaunąjį dirigentą globoja konsultuodamas, stebėdamas jo koncertinę veiklą. Su LNSO Vilniaus festivalyje debiutuosiantis dirigentas kviečiamas bendradarbiauti su pačiais žymiausiais šiandienos klasikinės muzikos kolektyvais, dirigentais ir solistais.

Koncertą smuikui ir orkestrui D-dur J. Brahmsas dedikavo savo bičiuliui, legendiniam smuikininkui Josephui Joachimui – pirmajam svarbiam muzikantui, su kuriuo susitiko ką tik palikęs savo namus Hamburge ir išvykęs ieškoti laimės ir šlovės. Praėjus 25 metams nuo jųdviejų pažinties, glaudžiai bendradarbiaujant gimė šis kūrinys.

Jeanas Sibelijus sulaukė, kaip pats manė, brandaus trisdešimtmečio, ir tik tuomet ėmėsi kurti savo Pirmąją simfoniją e-moll. Kompozitorius nenurodė nei simfonijos pavadinimo, nei programos, tačiau jo muzikos tyrinėtojai šiame kūrinyje įžvelgia ne vieną asmenišką, autobiografinį momentą. Originali šios simfonijos partitūra neišliko, o paties kompozitoriaus po premjeros redaguota versija žavi gausiais styginių bei pučiamųjų solo ir itin įtaigia muzikine kalba.