Bilietai
Kalendorius
Kalendorius
**
P A T K P Š S

Muzikinis gėlių laikrodis

2024 11 06
19.00
Vilnius
Filharmonijos Didžioji salė
Organizatorius: Lietuvos nacionalinė filharmonija
Trukmė: ~2 val.
Amžiaus cenzas: 7 m.
Nuo Eur BILIETAI

Atlikėjai

ZBIGNEVAS IBELHAUPTAS (fortepijonas)
RŪTA RIKTERĖ (fortepijonas)
ROBERTAS BEINARIS (obojus)
Ansamblis MUSICA HUMANA
(meno vadovas ir dirigentas Robertas Beinaris)

Programa

ANTONIO VIVALDI – Trio sonata d-moll, Nr. 12, op. 1, „La Folia“, RV 63 (Gedimino Kviklio aranžuotė)
WILHELM FRIEDEMANN BACH – Sonata dviem fortepijonams F-dur, F. 10
JOHANN SEBASTIAN BACH – Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui C-dur, BWV 1061
JEAN FRANÇAIX – „L’horloge de flore“ („Gėlių laikrodis“, Roberto Beinario aranžuotė)
DARIUS MILHAUD – Siuita „Skaramučas“ („Scaramouche“), op. 165b (Arūno Navako aranžuotė)

Apie renginį

Gėlių laikrodžio, paros laiką žyminčio skirtingomis paros valandomis pražystančiomis gėlėmis, idėja įkvėpė sukurti „Muzikinį gėlių laikrodį“. Netikėtą paralelę įprasmina skirtingas muzikos istorijos epochas atstovaujantys kūriniai. Muzikinio gėlių laikrodžio ciferblato skersmens linijas nubrėžia neoklasicizmo ir baroko dialogas, mezgamas per įvairias muzikines ir temines sąsajas.

Į skirtingus istorinius laikotarpius klausytojus nukels ansamblis „Musica humana“ ir jo svečiai – fortepijoninis Z. Ibelhaupto ir R. Rikterės duetas.

Muzikines valandas skaičiuoti pradės žymiausi baroko opusai – ankstyvojo klasicizmo kompozitoriaus, vieno iš J. S. Bacho sūnų W. F. Bacho Sonata dviem fortepijonams, paskutinis pirmojo A. Vivaldi sonatų ciklo kūrinys ir pati baroko kvintesencija – J. S. Bacho Koncertas dviem fortepijonams.

Toliau programoje – XX a. neoklasicizmo klasika. J. Françaix „Gėlių laikrodis“ (1959) – tai Charles’io de Gaulle’io ir Naujosios bangos kino klestėjimo epochos atspindys. Kiekviena „Gėlių laikrodžio“ dalis – maža muzikinė mizanscena, vaizduojanti vis kitą paros laiką ir jo metu pražystančią gėlę.

Muzikines valandas toliau skaičiuos prancūzo D. Milhaud garsinė Molière'o pjesių interpretacija. Aliuzija į tuos laikus nėra vien tik nemuzikinė kompozitoriaus fantazija – siuitoje „Skaramučas" (1937) gausu dramaturgo amžininko Johanno Sebastiano Bacho muzikos stilizacijų, o nuo Molière'o neatsiejamą komedijos elementą perteikia tarpukario prancūzų muzikai būdingos detalės.