Apie renginį

Valstybinio Vilniaus kvarteto (VVK) ciklo „Atverk užmaršties vartus“ koncertuose skambėjo visi vėlyvieji Ludwigo van Beethoveno kvartetai. Paskutinis šio ciklo akordas  – jo Didžioji fuga B-dur (Die Große Fuge), op. 133, sukurta 1825 m. kaip Styginių kvarteto Nr. 13 finalas. Tų laikų kritikai visuotinai pasmerkė fugą, apibūdindami kaip „nesuprantamą lyg kinų kalba“, „Babelio bokšto painiava“, „ekscentrišką“ ir panašiai, tad leidėjas paprašė Beethoveno sukurti 13-ajam kvartetui, op. 130, naują finalą, o Didžioji fuga, op. 133, buvo išleista kaip atskiras kūrinys. Ilgainiui nuomonės kito ir nuo XX amžiaus pradžios Didžioji fuga laikoma vienu didžiausių Beethoveno pasiekimų, Igoris Stravinskis ją apibūdino kaip „absoliučiai šiuolaikinį muzikos kūrinį, kuris bus šiuolaikinis amžinai“, o amerikiečių muzikologas Josephas Kermanas įvardino kaip vieną sudėtingiausių ne tik Beethoveno, bet ir visos muzikos literatūros partitūrų.

Charkive gimusį Viktorą Rekalo, kurio Styginių kvartetas „Dormin“ (2023) skambės šiame koncerte, jau gerai žinome kaip VVK violončelininką, daugelio konkursų laureatą, o kaip kompozitorius jis prisistatė 2022 m. Lvive su siuita „Seven Simple Dawns“ violončelei solo. V. Rekalo daugiausia kuria muziką baletams ir šokio spektakliams, jie jau pastatyti Kyjive, Kelne, Londone ir kitur. Kvartetą „Dormin“ autorius apibūdina taip: „Jie miega. Jiems atrodo, kad jie niekada nepabus. O kai baigsis „niekada“, nebebus karo, nebus sudaužytų širdžių, nebus juodų natų. Jie svajoja daugiau niekada niekada nepabusti.“

„Mums gastroliuojant Romoje, paskambino kompozitorius Tomas Juzeliūnas ir pasiūlė pagroti jo styginių kvartetą „Šiaurės pašvaistė“. Netrukus gavome šio kūrinio natas ir jis mums iškart labai „suskambėjo“,“ – pasakoja VVK primarijė Dalia Kuznecovaitė. T. Juzeliūnas, skirtingai nuo savo tėvo, stambių formų meistro Juliaus Juzeliūno, daugiausia rašo kamerinius kūrinius. Kompozitorius, šiemet minintis 60-metį, jau keletą metų savo kūrybos motto renkasi graikišką sąvoką „eilikríneia“ (ειλικρίνεια) – tai nuoširdumas, ko dabartiniam žmogui labai trūksta. „Nesu matęs gyvai Šiaurės pašvaistės, tačiau suprantu, kad tai labai įspūdinga – apie tą gamtos grožį ir pasakoju savo kūrinyje“, – sako T. Juzeliūnas.