30-ojo Vilniaus festivalio uždarymo koncertas „Visi keliai veda į Vilnių“ birželio 25 d. suburs įspūdingas Lietuvos ir tarptautines muzikos pajėgas. Scenoje susitiks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, ansamblis NIKO, choras „Jauna muzika“, pianistas ir kompozitorius iš Liuksemburgo Francesco Tristano bei charizmatiškasis Gediminas Gelgotas, šiame koncerte pasirodysiantis kaip dirigentas ir kompozitorius. Programoje skambėsianti muzika atvers klasikinės ir šiuolaikinės muzikos sintezę, perteikiančią skirtingų kultūrų, laikotarpių bei kūrybinių vizijų dialogą. Ta proga koncerto svečias F. Tristano dalinasi apie santykį su tradicija, naujų skambesio galimybių paieškas bei eksperimentavimą. Muzikas pasakoja apie publikai rengiamą staigmeną, ypatingą ryšį su Baltija bei reikšmingą pažintį su G. Gelgotu, virtusią jųdviejų sielos brolyste.
– Pradėjote groti fortepijonu, improvizuoti ir kurti muziką vos penkerių – kas Jus sudomino būnant tokio ankstyvo amžiaus?
– Mane labai domino namuose stovintis didelis, garsus skleidžiantis baldas – fortepijonas. Juk vaikai yra labai smalsūs, tad natūralu, kad mane traukė išbandyti, kokius garsus šis instrumentas gali skleisti. Taip fortepijonas tapo mano geriausiu draugu, mano motyvacija kurti. Jau nuo vaikystės pradėjau improvizuoti, klausytis išgaunamų klasterių, disonansų, gana chaotiškų skambesių. O būdamas 12–13 metų supratau, kad fortepijonas yra mano gyvenimo centras, kad aplink jį kursiu savo gyvenimą, savo muziką. Gana anksti suvokiau, jog per praktiką tobulėjama. Tai keista – juk vaikai dažniausiai to dar nesupranta. Tokiame amžiuje praktikavimasis, nuoseklus darbas nėra įdomu, nebent kalbama apie futbolą ar kitus malonius užsiėmimus (juokiasi).
– Ar kažkas iš Jūsų šeimos irgi skambindavo namuose esančiu fortepijonu?
– Fortepijoną mama įsigijo kaip tik prieš man gimstant – čia galima įžvelgti ir tam tikras jos intencijas. Ji nėra profesionalė, tačiau tikra muzikos mylėtoja, sakyčiau, net savotiškai priklausoma nuo muzikos (juokiasi). Kalbant apie šeimą – mano prosenelis, kuris buvo italas, dirbo fabrike, bet labai mėgo groti akordeonu ir bandonija. Gaila, kad jo taip ir nesutikau – prieš man gimstant prosenelis paliko šį pasaulį. Tačiau tikiu, kad jeigu muzika gali būti perduodama per genus, tai paveldėjau iš jo.
– Kalbant apie šio instrumento reikšmę, prisiminiau Jūsų dažnai minimą frazę – „grąžinkime fortepijoną ten, kur jam vieta, – į ateitį“. Ką reiškia ši mintis?
– Gana anksti supratau, kad klasikinė muzika nėra įsišaknijusi šiuolaikinėje kultūroje – ji veikiau priklauso elito sluoksnio žaidimams, kurių metu paminimas, švenčiamas praeities pasaulis. Pavyzdžiui, norima išgirsti koncertą taip, kaip jis buvo sukurtas prieš 200–300 metų. Tačiau tai prieštarauja fortepijono prigimčiai, kurioje užkoduota moderni, aktuali prieiga. Juk tai didžiulių galimybių instrumentas, kurį taip pamėgo kompozitoriai. Milžiniška fortepijono galia išlieka iki šiol, tačiau mes vis dar linkę jį sieti su praeitimi.
– Galbūt fortepijono, kaip ateities instrumento, vizija susijusi ir su Jūsų autentiško garso paieškų siekiamybe, savita prieiga?
– Dauguma net ir šiuolaikinių fortepijono įrašų skamba labai panašiai, turint omeny prodiusavimą (įrašų pobūdis, mikrofonų išdėstymas ir kt.). Man visada buvo svarbu ieškoti savito skambesio, todėl nuo pat pirmųjų savo įrašų bandau skambėti kitaip. Siekiu tai daryti originaliai, kūrybiškai – atskleisti tai, ką noriu pasakyti, kas mane atspindi. Nematau prasmės, jeigu įrašas tik atkartoja jau egzistuojantį prodiusavimo standartą. Todėl labai mėgstu įrašinėjimo procesą – juk galimybės eksperimentuoti yra beribės.
– Kalbant apie įrašus – Jūsų tikslas įrašyti visą Bacho fortepijoninį muzikos palikimą. Kodėl išsikėlėte sau tokį uždavinį?
– Bachas man yra vienas mėgstamiausių, geriausių kompozitorių. Kai buvau mažas, savo fortepijono mokytojai pasakiau – „noriu groti vien Bacho muziką“. Žinoma, ji atsakė, kad aš dar mažas ir yra daug kitų puikių kompozitorių (juokiasi). Tačiau būtent Bacho muzika man buvo ir liko kasdiene duona.
Kalbant apie įrašus – yra nemažai Ludwigo van Beethoveno, Wolfgango Amadeus Mozarto, Fryderyko Chopino, Maurice’o Ravelio fortepijoninių kūrinių rinkinių. Tačiau žinau tik vieną visų Bacho fortepijoninių kūrinių įrašų leidimą. Net Glennas Gouldas nesugebėjo aprėpti ir įrašyti visų jo fortepijoninių opusų. Esu jau nemažai įrašęs, tačiau liko dar daug darbo.
– Kiek jau esate įrašęs, o kiek dar liko?
– Greitu metu pasirodys ketvirtoji dalis – „Prancūziškosios siuitos“. Penktoji taip pat jau įrašyta, o šiuo metu rengiu šeštąją – vis judame į priekį.
– Esate puikiai susipažinęs su Bacho fortepijoninės muzikos palikimu. Kuo ypatingas Vilniaus festivalio koncerte skambėsiantis jo Koncertas klavesinui ir orkestrui Nr. 7?
– Šio koncerto versija smuikui a-moll tonacijoje yra gerokai žymesnė – daugelis gerai žino jo temą, pasiskolintą iš Antonio Vivaldi. Tai tarsi baroko laikų Vivaldi remiksas. Sakyčiau, kad tai daugiausia populiariosios muzikos bruožų turintis Bacho opusas – šį itališko stiliaus Koncertą groti itin smagu, jis kupinas energijos, šventiškos nuotaikos. Įdomu, kad šią versiją pritaikydamas klavišiniams Bachas nusileido tonu žemiau į g-moll tonaciją – tai Koncertui suteikė kiek tamsesnę spalvą.
– Šįkart per Koncerto atlikimą girdėsime Jūsų improvizuojamą kadenciją – ar jai pasiruošite iš anksto, ar kursite čia ir dabar?
– Tokio pobūdžio programą prieš penkerius metus esu įgyvendinęs su prancūzų orkestru „Backstage“. Tuo metu įrašinėjome tris Bacho koncertus ir paprašėme kelių šiuolaikinių kompozitorių sukurti jiems po kadenciją. Manau, kad tai puikus būdas suteikti to laikmečio baroko muzikai kažką naujo, t. y. šiandieninę, aktualią perspektyvą. Vieną iš kadencijų – Koncertui d-moll – sukūriau pats. O grįžtant prie Koncerto klavesinui ir orkestrui Nr. 7 – dar nesu nusprendęs, ar improvizuoti, ar iš anksto pasiruošti tam tikras gaires. Nors kadencija įprastai yra skiriama solisto pasirodymui, jo raiškai, man norėtųsi įtraukti ir orkestrą. Nebūtinai visą styginių grupę, bet bent kelis atlikėjus. Tačiau kol kas nenoriu visko išduoti.
– Girdėsime ir du Jūsų kūrinius – „Pastorale“ fortepijonui ir kameriniam orkestrui bei „La franciscana“. Gal galėtumėte papasakoti apie juos plačiau?
– Iš tiesų, šios kompozicijos neturi daug bendro su Bachu – koncerto pabaigai paprasčiausiai norėjome kažko ritmiškesnio. Neturėtų klaidingai nuskambėti, kad Bacho muzikoje nėra groove – priešingai, ji nepaprastai pulsuojanti ir ritmiškai gyvybinga, tačiau omenyje turiu kiek modernesnį skambesį.
Šie kūriniai yra iš mano albumo „Piano Circle Songs“, išleisto 2017 metais. Iš pradžių jie buvo sukurti fortepijonui solo, o vėliau aranžavau orkestrui. Tiek „Pastorale“, tiek „La franciscana“ esu ne kartą atlikęs su įvairiais orkestrais – atlikėjams paprastai patinka juos groti. Tikiuosi, kad patiks ir publikai.
– Su NIKO koncertuosite jau ne pirmą kartą.
– Gediminas Gelgotas yra tarsi mano netikras brolis („brother from another mother“ – F. D. past.). Jei neklystu, maždaug prieš 10 metų Estijoje mus supažindino Christianas Järvi. Nuo to laiko nuolat palaikome ryšį – Gediminas prieš pandemiją mane aplankė Barselonoje, vėliau susitikome Italijoje. Kiekvieną kartą labai džiaugiuosi, kai jis pakviečia bendradarbiauti, kai turime bendrų projektų. Esu labai dėkingas už šią pažintį.
– Kokie Jūsų prisiminimai, įspūdžiai prieš grįžtant į Vilnių?
– Kai buvau 15 metų, pusmetį praleidau Rygoje – 10-ojo dešimtmečio viduryje viskas buvo kitaip nei dabar, tačiau Baltijos regionas, žmonės, ta atmosfera gyvena manyje iki šiol. Baltijos šalys yra mano širdyje. Na, o Vilniuje esu buvęs jau kelis kartus. Išlikę prisiminimai kuo puikiausi – itin profesionali aplinka, puiki organizacija, gražus miestas. Tad laukiu sugrįžimo į Vilnių ir tegyvuoja festivalis!
– Dėkoju už pokalbį.
Parengė Faustina Dedūraitė
***
30-ojo Vilniaus festivalio uždarymo koncertas „Visi keliai veda į Vilnių. Francesco Tristano, Gediminas Gelgotas, LNSO, LKO, NIKO, „Jauna muzika“ vyks birželio 25 d., ketvirtadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Visi festivalio koncertai skelbiami interneto svetainėje filharmonija.lt. Festivalio rengėjai: Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, pagrindinis rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.
