Balandžio 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas kompozitoriaus Vykinto Baltako, ir solistas violončelininkas Mindaugas Bačkus pristatys intriguojančią programą „Disputas su Schubertu“, kuri byloja apie muzikos idėjų kismą ir amžinai aktualias menines idėjas nuo romantiškojo Franzo Schuberto iki šių dienų. Šia proga kalbiname programos sumanytoją ir dirigentą, Lietuvoje ir užsienyje veiklą plėtojantį kompozitorių Vykintą Baltaką.

Laimutė Ligeikaitė

– Ar gali būti, kad jūsų sumanytoje programoje klausytojas atsidurs savotiškoje kryžkelėje – jam teks ir pačiam pasvarstyti, kurią pusę palaikyti šiame viešame muzikinių epochų, stilių ir idėjų dispute?

– Disputą matau kaip perspektyvos praturtinimą, jos gylio atvėrimą, o ne susiaurinimą į vieną ar kitą jos aspektą, atmetant kitus. Todėl šioje programoje nereikia rinktis kažkokio „laimėtojo“. Mano filosofija kita. Muzika man – potencialiai neišsemiamas idėjų ir skambesių srautas, kuris gali pasireikšti įdomiausiomis ir nuostabiausiomis garso išraiškomis, apie kurias mes galbūt net nenutuokiame. Muzika yra neapčiuopiamas, nuolat besikeičiantis ir sunkiai pagaunamas fenomenas – ir tuo ji graži! Ji egzistuoja tik garso pavidalu ir tik tuo momentu, kai skamba. Partitūra nėra muzika, o tik instrukcija muzikai atsirasti, todėl, atliekama gyvai, muzika visuomet yra šiuolaikinė, nesvarbu, kada parašyta.

Todėl šis „disputas“ yra labiau pokalbis apie kažkokią tos begalybės dalį – apie skirtingas perspektyvas, kurias gali sujungti viena tema. Pokalbis prasideda nuo Schuberto, didžiulio įkvėpimo šaltinio vienam didžiausių XX a. Vokietijos kompozitorių Wolfgangui Rihmui, o pastarasis, mano mokytojas, įkvėpė mane. Taip keliaujame per laiką ir galime stebėti, kaip laikas keičia garsą.

– Programos ašis – jūsų mokytojas, praeitais metais į amžinybę išėjęs Wolfgangas Rihmas. Jam dedikuotas šis koncertas. Skambės du Rihmo kūriniai styginių orkestrui. Kokią žinią jie skleidžia? Kaip manote, kur link labiau krypo kompozitoriaus žvilgsnis, o galbūt širdis: link romantiškojo Schuberto ar link radikalaus modernėjimo? Ar Rihmo kūryboje vyko disputas su Schubertu?

– Skiriamasis jaunojo Rihmo ženklas buvo neoromantizmas. Tačiau ne toks, kokias šis žodis mums Lietuvoje kelia asociacijas – ne saldus, melancholiškas, regresyviai grįžtantis į „senus gerus laikus“, o besiremiantis kūrybine Schuberto dvasia ir aktyviai ieškantis. Abu koncerte skambėsiantys Rihmo kūriniai turi tiesiogines sąsajas su Schuberto muzika: tarsi bandoma pratęsti ten slypinčią energiją, pralaužti ribas. Schubertas yra kažkur šalia, jis kartkartėmis pasigirsta, bet dažnai tampa kažkuo kitu.

Schubertas Rihmui buvo stiprus įkvėpimo šaltinis, tačiau Rihmas niekada nesiekė rašyti romantiškos muzikos, regresyviai grįžti atgal – jis visuomet gyveno savo laike ir ieškojo savo laiko muzikinės raiškos. Taip pat Rihmas niekada nebuvo ir radikalus modernistas – žaisti, eksperimentuoti, ieškoti naujų raiškų buvo to meto Europos kultūrinio gyvenimo norma. Radikalumas šiame kontekste pasireiškia labiau tokių kompozitorių kaip Pendereckis sprendimu visa tai atmesti ir vėl tapti romantiniu kompozitoriumi. Manau, patys romantikai to nepripažintų.

– Ar jūsų muzikinei patirčiai, jausenai, mąstymui svarbi Schuberto kūryba? Ir kokį esminį bruožą joje matote?

– Jokioje epochoje nematau tos vienintelės teisingos raiškos ir klasikinę muziką laikau viena iš galimybių reikšti mintis. Schuberto kūryboje man labiausiai imponuoja jo kamerinis žanras – vokaliniai ciklai ir kūryba fortepijonui. Manau, kad ten jis buvo mažiausiai suvaržytas publikos lūkesčių, nebijojo žaisti, ieškoti ir klysti – būtent čia atsiskleidė jo meninis autentiškumas.

– Koncerte skambėsianti Schuberto simfonija laikoma labiausiai paveikta Mozarto įtakos. Schubertas žavėjosi Mozartu ir kurdamas savo Penktąją simfoniją dienoraštyje įrašė: „O Mozartai, nemirtingasis Mozartai, kokius nesuskaičiuojamus šviesesnio ir geresnio gyvenimo įspūdžius įspaudėte mūsų sielose!“ Kūrinys spinduliuoja klasikinę darną, šviesą, kartu ir mocartišką lyriką. Šįkart paklausiu plačiau: kai mūsų gyvenimo aktualijos vis labiau slegia netikrumu, įtampa, kokia muzika dabarties žmogui gali iš esmės padėti psichologiškai ir dvasiškai?

– Menas gali turėti psichologinį poveikį, bet jis nėra tiesioginis vaistas ar terapijos priemonė. Mes prarastume visą meno gylį ir daugybę neaprėpiamų jo teikiamų spalvų, susifokusavę į kokią nors vieną jo funkciją. Todėl nemanau, kad esant tamsesniems laikams mums reikėtų klausyti „šviesesnės“ muzikos arba atvirkščiai. Svarbiausia išlikti savimi, kritiškai mąstančia ir jautria asmenybe. Menas mums gali padėti nepasiduoti kraštutinumams ir viską vertinti iš platesnės humanistinės perspektyvos.

– Esate ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas, dirbantis su įvairiais šiuolaikinės muzikos projektais Lietuvoje ir užsienyje, „Lietuvos ansamblių tinklo“ („LENsemble“) įkūrėjas bei vadovas, parengęs daugybę išskirtinių įvairių autorių ir savo kūrybos programų. Esate dirigavęs didiesiems Vokietijos orkestrams. Kaip vyksta dabartinis „disputas“ ieškant bendrų muzikos perteikimo idėjų su Lietuvos kameriniu orkestru?

– Taip, esu dirigavęs tokiems kolektyvams kaip Bavarijos, Berlyno ar Vakarų Vokietijos radijo simfoniniams orkestrams, Berlyno filharmonijos „Scharoun“ ansambliui, „Ensemble modern“, „Musikfabrik“, „Klangforum Wien“ ir kt. Lietuvos kolektyvų nesu itin dažnai kviečiamas, bet labai džiaugiuosi, kai tokia proga atsiranda. Vienas įsimintinesnių projektų su Lietuvos kameriniu orkestru – Osvaldo Balakausko muzikinis portretas Vilniaus festivalyje.

Muzikų disputai specifiški – tiek muzika, tiek jos pateikimo būdas turi įtikinti atlikėjus taip, kad jie taptų tavo komandos dalimi ir idėjų bendrakūrėjais. Darbas su orkestru yra sudėtingas, bet kartu ir puikus komandinis procesas, kuriame kiekvienas dalyvis gali įnešti dalelę nuostabaus paveikslo.

– Koncerto programoje skambės jūsų naujas kūrinys „Spicules II“ violončelei ir styginių orkestrui. Kas įkvėpė šį opusą ir kokia svarbiausia jo mintis?

– „Spicules II“ 2023-aisiais sukurtas Lietuvos kompozitorių sąjungos užsakymu Mindaugui Bačkui ir Klaipėdos kameriniam orkestrui. Spikulės (lot. spiculum) yra mikroskopiškos kietos kristalinės struktūros, susidedančios į fantastiškas ir kiekvienu atveju unikalias formas. Toks tekstūros tipas šiek tiek panašus į impresionistų dailėje pažįstamą puantilistinę techniką, kai atskiri taškai sukuria didesnį vaizdą, matomą tik pažvelgus iš toliau. Nuo šio pagrindo atsispirdama, bet ir jį įtakodama savo būdo dainuoti ieško violončelė. Čia yra sąsaja su Rihmo romantiniu mąstymu: kūryba nėra amatininkiškas fiksuotų išraiškų realizavimas, bet tarsi kelionė, ir nesi tikras, kur tas kelias gali nuvesti. Tai matyti iš daugelio Rihmo kūrinių pavadinimų, pavyzdžiui, „Versuch eines Theaters“ („Teatro bandymai“), „Versuche für Klaviertrio“ („Bandymai fortepijoniniam trio“) ir t. t. Mano violončelė irgi ieško savo balso, klaidžiojančio šiame labirinte.

Beje, paskutinė koncerte nuskambės nauja mano „Eine kleine Nachtmusik“ versija violončelei solo, ją šiam koncertui parengiau bendradarbiaudamas su Mindaugu Bačkumi. Šio kūrinio pagrindą sudaro mano daug metų dukroms dainuota lopšinė. Tai labai asmeniškas ir emocionalus kūrinys. Tai tarsi ir mano atsisveikinimas su savo didžiu mokytoju Rihmu, lopšinė jam.

***

Koncertas „Disputas su Schubertu. LKO, Vykintas Baltakas, Mindaugas Bačkus. In memoriam Wolfgang Rihm“ vyks balandžio 9 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visą LNF 84-ojo sezono programą rasite interneto svetainėje www.filharmonija.lt. LNF 84-ojo koncertų sezono mecenatas – „Norfa“.