„Klausytojai dažnai mano, kad klasikinę muziką būtinai reikia suprasti, analizuoti. Tačiau tai ne tiesa. Yra dalykų, kuriuos gali tik pajausti“, – taip 8-ojo Vilniaus fortepijono festivalio koncertą „Prancūzų fortepijoninės muzikos perlai“ pristatė pianistė Anne Queffélec. Šiame trumpame pokalbyje atlikėja kviečia per muziką nusikelti ir pasivaikščioti sode à la française, patirti fortepijoninių miniatiūrų žavesį, o šalia žinomiausių atrasti ir kartais pamirštamus prancūzų kompozitorius.

– Jūsų tėvas Henri ir brolis Yannas Queffélecai yra rašytojai, tad jau nuo vaikystės esate apsupta ne tik muzikos, bet ir literatūros. Kas sieja šiuos du pasaulius ir ką jie jums reiškia?

– Literatūros ir muzikos pasauliai siejasi, tačiau koegzistuoja skirtinguose lygmenyse. Dauguma genialių kompozitorių daug skaitydavo ir dažnai būdavo įkvėpti literatūros. Tekstai lavina vaizduotę, o tai būtina ir muzikoje. Tam tikra prasme muzika praplečia literatūros ribas – pasitelkus ją galima išreikšti pačius gležniausius ir slapčiausius vidinius jausmus, kurių neperteiktų žodžiai. Kaip teigė prancūzų poetas, rašytojas Victoras Hugo: „Muzika išreiškia tai, ko neišgali žodžiai, bet nebepakelia tyla.“

– Išties poetiška yra ir šių metų 8-ojo Vilniaus fortepijono festivalio tema – „Dedikacija jam“. Kokios mintis kyla dalyvaujant šioje fortepijoninės muzikos šventėje?

– Mūzos Rubackytės idėja, manifestas šiam festivaliui yra didelė dovana, žadanti nuostabias ir intriguojančias programas, turiningus muzikinius renginius. Tai mano pirmoji patirtis Vilniaus fortepijono festivalyje, taip pat ir pirmasis vizitas Vilniuje. Esu labai laiminga, kad turiu tokią galimybę jame dalyvauti bei atrasti šią šalį.

Nesitikėjau tokio Vilniaus miesto grožio, jis pavergė savo žavesiu. Vilniaus miesto istorija, kultūra, bažnyčių gausa senamiestyje mane labai palietė. Šie dalykai man itin svarbūs, nes per juos atrandu atitikimų ir su savo kraštu – esu iš Bretanės regiono Prancūzijoje. Vilniuje jaučiuosi lyg priklausanti tai pačiai šeimai – būdama užsienietė kartu jaučiuosi sese šiam kraštui.

– Kada ir kaip prasidėjo Jūsų draugystė su maestra Mūza Rubackyte?

– Susipažinome visai neseniai. Muzikos pasaulyje kartais turi galimybę susitikti tik trumpam ir tai nėra visavertiška pažintis. Tad visai neseniai aplankiau Mūzą Paryžiuje – ji norėjo, kad dalyvaučiau festivalyje, norėjo susitikti ir susipažinti geriau. Pamenu žavų ir šiltą pasibuvimą. Mūza yra stipri, meniška asmenybė. Be to, ji labai myli Prancūziją ir fantastiškai kalba prancūziškai. Tai man labai svarbu (juokiasi).

– Būtent prancūziškumas sieja lapkričio 26 d. koncerto „Prancūzų fortepijoninės muzikos perlai“ programą. Joje iškyla dar 2013 m. išleistos Jūsų autorinės kompaktinės plokštelės „Satie & Compagnie“ pristatytas kompozitorius Erikas Satie ir jo kolegos.

– Koncertas „Prancūzų fortepijoninės muzikos perlai“niekaip nepretenduotų į fortepijoninį rečitalį – tai muzikinis sekmadienio popietės pasivaikščiojimas sode à la française. Koncerto programa nežada įspūdingų opusų techniniu, virtuoziniu atžvilgiu ar sprogstamosios jėgos. Šiais laikais turime mokėti ir nurimti, tad programa kviečia pasivaikščioti, pasvajoti sode ir užuosti gražiausių gėlių kvapus.

Koncerto programa sudaryta iš trumpų pjesių, miniatiūrų. Tarp jų autorių išsiskiria Erikas Satie, kurio trumpos, dolce charakteristikos pjesės yra lyg dainos, dar ilgai išliekančios atmintyje. Satie buvo įdomi asmenybė – pasižymėjo aštria ironija, įvairiomis obsesijomis, vienišumu (turėjo daug draugų, bet niekada neleisdavo užeiti pas jį į svečius). Tačiau po ironijos kauke slypėjo itin jautri ir šilta asmenybė – tai puikiai galima pajausti jo kūriniuose „Gnossienne“ ir „Gymnopédie“.

Satie išties turi autentišką balsą – tik išgirdęs pirmuosius taktus supranti, kad skamba būtent jo kūrinys. Tai talentas. Todėl šis kompozitorius ir yra taip mėgstamas publikos. O Satie kolegos, kaip Gabrielius Dupont’as, Reynaldo Hahnas, Florent’as Schmittas, klausytojų pamiršti. Pamaniau, kad Satie galėtų padėti – jo žinomumą pasitelkiau kaip variklį, kuris paskui save iškelia ir kitus. Šie kompozitoriai tarpusavyje susiję ir puikiai susilieja programoje.

– Kokie Jūsų ateities planai?

– Ruošiu svarbią programą gruodžio 12 d. koncertui, jame atliksiu tris paskutines Ludwigo van Beethoveno sonatas. Šių kūrinių skambinimas yra tarsi intensyvus ir gilus nuotykis, būtinas mano sielai.

Kalbino Faustina Dedūraitė

***

Kviečiame nepraleisti progos ir išgirsti dar vieną prancūzų pianistą – Michelį Dalbertą. Jo rečitalis „Paryžietiškas vakaras Vilniuje“ vyks lapkričio 30 d, ketvirtadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visą VIII Vilniaus fortepijono festivalio koncertų informaciją rasite interneto svetainėse www.filharmonija.lt ir www.vff.lt. Festivalio mecenatas – „Allianz Lietuva“, generalinis rėmėjas – Arūnas ir Aušrinė Laurinaičiai, rėmėjas – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas / Medicinos bankas.