Ar gali pabosti muzika, kuri kelia nuotaiką ir gydo, yra kupina optimizmo ir lengvumo, įkvepia gyventi ir džiaugtis? Visus šiuos klausimus galima suvesti į vieną – ar gali pabosti Mozarto muzika? Klausimas lieka retorinis, o štai koncertų, kuriuose skamba Mozartas, populiarumas rodo, kad šiam kompozitoriui niekada nepristinga gerbėjų ir jo muzika besižavinčiųjų. Toks bus ir kovo 29 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, jame Mozarto muziką grieš bene geriausias Lietuvoje šio Vienos klasiko kūrinių atlikėjas Lietuvos kamerinis orkestras (LKO), diriguojamas maestro Modesto Pitrėno. O štai šio orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas publikai paruošė staigmeną – solo grieš Maxo Brucho koncertą.
Koncerte „Mozarto „Jupiteris“ ir kitos muzikinės planetos“ LKO ir jo meno vadovas, smuikininkas Sergejus Krylovas darnos ir grožio kupiną Wolfgango Amadeus Mozarto muziką ketino sugretinti su mūsų amžininko Arvydo Malcio kūryba. Vis dėlto netikėtai programą teko keisti ir vietoj žadėtojo A. Malcio smuiko koncerto, kuris buvo skirtas S. Krylovui ir kurį, tikėkimės, solistas Filharmonijos scenoje dar atliks, šį kartą pasirinktas M. Bruchas. Taigi programoje skambės Vienos klasiko operos „Figaro vedybos“ uvertiūra, Simfonija Nr. 41, dar vadinama „Jupiterio“, bei M. Brucho Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 g-moll.
W. A. Mozarto uvertiūros pelnytai laikomos bene geriausiais šio žanro kūriniais. „Figaro vedybų“ uvertiūra (1786) neturi tematinių ryšių su pačia opera, veikiau tai šio sceninio veikalo emocinės atmosferos atspindys: plėtojimo veržlumas, gyvybinis aktyvumas, nenutrūkstamo judėjimo lengvumas sieja uvertiūrą su margaspalve ir žaisminga spektaklio atmosfera. Šioji žaismė tinka ir LKO pasirinktai programai, simboliškai skraidinančiai per žmogiškų emocijų prisodrintas menamas muzikines planetas.
Dar išgirsime Mozarto orkestrinės kūrybos kulminacija tapusią 1788 m. sukurtą Simfoniją C-dur Nr. 41, dėl didingo sumanymo ir epinio struktūros tobulumo gavusią „Jupiterio“ vardą. Kaip ir dar dvi (Es‑dur, g‑moll) paskutinės W. A. Mozarto simfonijos, šioji reikšminga instrumentuotės istorijai, ir visos jos laikomos tobuliausiais XVIII a. simfoniniais kūriniais. „Jupiteris“ buvo paskutinė kompozitoriaus simfonija – tai jo gyvenimo filosofijos išraiška muzikoje: vyrauja optimizmas, patetika, yra ir komiškų elementų. Opuso dramaturgija neįprasta – didžiausia ir svarbiausia dalis yra finalas.
Šalia M. Pitrėno diriguojamos klasikos nuskambės konservatyviojo romantizmo krypčiai atstovaujančio M. Brucho Koncertas smuikui ir orkestrui. Kaip ir dar dviem vokiečių kompozitoriaus smuiko koncertams, šiam būdingas virtuozinis spindesys ir melodingumas, bet Pirmasis g-moll išsiskiria jaunatvišku polėkiu. Jis tapo ne tik žinomiausiu Brucho kūriniu, bet ir vienu populiariausių vėlyvojo romantizmo epochos smuiko koncertų. Būtent muzikos atpažįstamumas leis publikai patirti tą nenusakomą skrydį per pažįstamas muzikines planetas, juolab kad solo grieš virtuoziškumu, nepaprastu grakštumu ir gyvu garsu visada žavintis Sergejus Krylovas.
Koncertas „Mozarto „Jupiteris“ ir kitos muzikinės planetos“ vyks kovo 29 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visą LNF 84-ojo sezono programą rasite interneto svetainėje www.filharmonija.lt. LNF 84-ojo koncertų sezono mecenatas – „Norfa“.
LNF inf.
