Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kovo 15-ąją laukia ypatingas įvykis. Minėdami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimtadienį, pirmą kartą išgirsime originalią simfoninės poemos „Jūra“ versiją – tokią, kokią ją sukūrė pats Čiurlionis, be kitų kompozitorių pakeitimų. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui koncerte „Čiurlionio kodas II“ diriguos ypatinga viešnia – Mirga Gražinytė-Tyla. Koncertas bus nufilmuotas ir rodomas per „Deutsche Grammophon“ kanalą STAGE+, transliacija numatyta balandžio 19-ąją. Tai bus pirmas istorijoje Lietuvos orkestro vaizdo įrašas, parodytas šiame kanale.
Apie tai, kodėl iki šiol negirdėjome autentiškos „Jūros“ ir kaip vyksta originalių partitūrų versijų rekonstravimas, papasakojo graikų muzikologas ir kompozitorius dr. Charis Efthimiou, prieš aštuonerius metus atvykęs į Lietuvą, susidomėjęs Čiurlionio kūryba ir rekonstravęs jo kūrinius iš rankraščių. Nors dviejų laike nutolusių kūrėjų ryšys užsimezgė tik po kurio laiko, Ch. Efthimiou sako iš karto pajutęs Čiurlionio kūrybos savitumą, unikalią pasaulėjautą ir kitų kompozitorių redakcijose išryškėjusius neatitikimus originalioms kompozitoriaus idėjoms.
Justina Paltanavičiūtė
Kodėl iki šiol negirdėjome originalios „Jūros“ versijos?
Ne tik „Jūros“ partitūra, bet ir kūrino atlikimo istorija yra gana komplikuota. Pradėjęs ją kurti 1903 m. ir pabaigęs 1907-aisiais, „Jūros“ atlikimo Čiurlionis taip ir neišgirdo. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po jo mirties, pirmą kartą „Jūrą“ Kaune dirigavo kompozitorius Balys Dvarionas. Kūrinio partitūroje yra vargonai, tačiau vargonų Kaune tuomet nebuvo. Ką daryti? Skirti kitam kompozitoriui, profesoriui Vytautui Bacevičiui užduotį vargonus pakeisti kitais simfoninio orkestro instrumentais. Tačiau Bacevičiaus pakeitimai neapsiribojo vien vargonų partija – daug ką jis pridėjo nuo savęs, redaguodamas partitūrą mėlynu rašikliu.
Vėliau sekė istorinis tarpsnis, kai buvo grasinama Čiurlionio muziką uždrausti, nes ji pernelyg moderni, nepatogi sovietų ideologijai. Istoriniai šaltiniai rodo, kad kompozitorius Eduardas Balsys iš komunistų partijos gavo užduotį perrašyti „Jūrą“ taip, kad ji atitiktų 5–6-uoju dešimtmečiais sovietų valdžios propaguojamo liaudiško romantizmo kriterijus. Šis atvejis reikalauja tolimesnių tyrimų, tačiau kol kas žinome, kad Balsys paėmė tiems laikams labai modernų, Bacevičiaus jau redaguotą kūrinį, ir beviltiškai stengėsi jį paversti konservatyviu, kitaip tariant, suinstrumentavo remdamasis XIX a. estetika, kai kuriuos epizodus išėmė visai. Turėjome jau dvigubą nukrypimą nuo originalaus rankraščio. 2000 m. buvo išleista nauja „Jūros“ redakcija, laikyta originalia, tačiau joje prie Čiurlionio rankraščio vis tiek buvo pridėti kai kurie Bacevičiaus pakeitimai. Kovo 15-ąją pirmą kartą girdėsime „Jūrą“ būtent tokią, kokią ją sukūrė Čiurlionis.
Kaip apskritai vyksta originalios muzikos kūrinio versijos atkūrimo procesas?
Rekonstruojant muzikos kūrinį, svarbu turėti partitūrą, kurioje aiškiai matyti, kas parašyta paties kompozitoriaus, o kas redaguota kitų. Štai pavyzdys iš platesnei auditorijai labiau pažįstamos srities: įsivaizduokime, kad skaitome žymaus politiko kalbą. Jis ją parašė pieštuku, jo patarėjas koregavo mėlynu tušinuku. Prieš sakant kalbą viešai, ją tikrino dar vienas žmogus ir dalį kalbos išbraukė raudonu tušinuku, galų gale kažkas politiko kalbą perrašė kompiuteriu. Paskutiniame dokumente matome tik galutinį kalbos variantą, jame neatsispindi korekcijos, jų eiga. Bet galbūt mums būtų įdomu pamatyti, kokių klaidų padarė politikas, kokia tarme parašė savo kalbą. Mokslininkas, ištyrinėjęs visą kalbos redagavimo procesą, pateikia kritinę ataskaitą, kurioje galime matyti visus keturis redagavimo sluoksnius. Analogiškai ir su muzikos kūriniais.
Ar koncertuose klausydamiesi klasikų kompozicijų – pavyzdžiui, Mozarto ar Johanno Sebastiano Bacho, – girdime jų kūrinius neredaguotus niekieno kito, t. y. tokius, kokius sukūrė patys?
Taip. Austrijoje pirmiausia buvo atkurtos originalios Mozarto kūrinių versijos, tai įvyko maždaug prieš šimtą metų, kai buvo inicijuotas projektas „Visi Mozarto kūriniai“. Muzikologai tyrinėjo jo rankraščius ir pastebėjo, kad jie skiriasi nuo tų redakcijų, iš kurių buvo grojama. 1990-aisiais, kai nuvykau studijuoti į Austriją, ten kūrėsi istoriškai pagrįsto muzikos atlikimo tradicija. Deja, šie judėjimai Lietuvą pasiekė gerokai vėliau, nes atkūrus Lietuvos nepriklausomybę muzikos tyrėjai čia turėjo daug kitų tikslų ir iššūkių. Man pasisekė, kad čia radau Čiurlionį – laisvą nuo jo vardo institucijų kompozitorių, kurį galima tyrinėti, rekonstruoti, populiarinti globaliu mastu; juk Mozartas tarsi priklauso Zalcburgo Mozarteumo universitetui, Johannas Sebastianas Bachas – Bacho institutui Vokietijoje, o Čiurlionis yra atviras darbui, apie kurį svajojau: projekto „Visi Čiurlionio kūriniai“ įkūrimui.
Kaip susidomėjote Čiurlioniu? Koks buvo pirmas įspūdis išgirdus jo muziką?
Su Čiurlioniu mane supažindino mano muzikologė žmona. Meilė Čiurlioniui nebuvo iš pirmo žvilgsnio – nežinant konteksto, jo muzika atrodė kičinė. Pasigilinus labiau, viskas pasirodė kitaip, tarsi susijungė, ir prasidėjo mano artimo santykio su Čiurlioniu kūrimas. Turiu labai pagirti Lietuvą, nes įvairūs žmonės ir institucijos šiame procese mane labai palaikė, suteikė prieigą prie reikiamų šaltinių, kvietė skaityt paskaitas, net buvau rekomenduotas pristatyti Čiurlionį įvairioms Europos ambasadoms. Visi einame ta pačia kryptimi, tik todėl turime tai, ką turime.
Užsiminėte apie projektą „Visi Čiurlionio kūriniai“. Kam jis skirtas, kokie jo tikslai?
Šis projektas yra puiki galimybė Čiurlioniui tapti pasaulinės reikšmės reiškiniu, kaip prieš šešiasdešimt metų tapo, pavyzdžiui, čekų kompozitorius Leošas Janáčekas. Pirmiausia apie jį buvo rašoma daug mokslinių straipsnių, tokių apie Čiurlionį tarptautinėje terpėje itin stokojame. Šį trūkumą lemia objektyvūs veiksniai – tyrinėjant kompozitorių, svarbu žinoti istorinį, politinį, kultūrinį kontekstą, atvykti į Lietuvą. Projektas „Visi Čiurlionio kūriniai“ yra gera pradžia tarptautiškumui, nes ne tik Lietuvos, bet ir užsienio bibliotekos turės parengtas ir išleistas visų Čiurlionio kūrinių natas su kritinėmis ataskaitomis, kuriose atsispindės kūrinių redagavimo istorija. Tai bet kurios pasaulio šalies muzikologui suteiks prieigą prie Čiurlionio kūrybos, jos tyrinėjimo. Noriu pasidžiaugti, kad projektui „Visi Čiurlionio kūriniai“ vadovauja labai svarbus asmuo – muzikologas Simonas Keithas, Karališkosios muzikos asociacijos Didžiojoje Britanijoje vadovas.
Mes, lietuviai, gana gerai pažįstame Čiurlionį, jo kūrybą, tačiau kartu laikomės to paties, vientiso jo įvaizdžio. Ar jūs, atvykęs iš kitur, matote ir suvokiate jo meną kaip nors kitaip nei mes?
Kaip žmogus iš šono, iš karto pastebėjau, kad didžiuma Čiurlionio kūrinių fortepijonui buvo parašyti be tempo ir dinamikos nuorodų, be artikuliacijos ženklų, tad jo muzika yra atvira daugybei skirtingų interpretacijų. Konkretūs žmonės ėmė interpretuoti jo muziką savaip, ir taip susiformavo tam tikras naratyvas. Labai svarbu, kad Čiurlionį tyrinėtų ir žmonės iš kito konteksto, turintys šviežią žvilgsnį, tarsi švarią lentą. Į Čiurlioniui skirtą konferenciją Druskininkuose pakviečiau preliudų ekspertą Stephaną Lewandowskį – bus įdomu sužinoti jo požiūrį į Čiurlionio preliudus žanro aspektu.
Kaip vertintumėte Čiurlionį bendrame Vakarų Europos klasikinės muzikos kontekste? Mes, lietuviai, jį neretai lyginame su kitais jo laikmečio simfoninės poemos žanro kūrėjais, pavyzdžiui Richardu Straussu ar Claude’u Debussy.
Kai atvykau į Lietuvą, išties visi buvo linkę Čiurlionį lyginti su Richardu Straussu. Iš tiesų Čiurlionio kompozicijos mokytojas buvo lenkų kompozitorius Zygmuntas Nowskowskis, tad simfoninės poemos „Miške“ šaknys priklauso lenkiškai, Vidurio Europos simfoninės poemos tradicijai. Klausydamas šio kūrinio, patiriu savotišką Gustavo Mahlerio ir Claude’o Debussy mišinio įspūdį su daug unikalaus Čiurlionio genijaus viduje – beje, tokią pačią nuomonę išsako ir mano kolegos iš užsienio, kurie Čiurlionį girdi pirmą kartą. Mums reikia suprasti, kad Čiurlionis nieko neimitavo, savo meno kūriniuose jis sukūrė ir atskleidė savo pasaulį, tad ir analizuokime jo fenomeną, o ne įtakas, kurios neegzistuoja. Tikiu, kad per kitus dešimt savo gyvenimo metų Čiurlionis būtų galėjęs sukurti ką nors labai genialaus, įstabaus, deja, jis mirė labai jaunas.
Kuo jus asmeniškai žavi Čiurlionis?
Kai pirmą kartą išgirdau jo simfoninę poemą „Miške“, buvau traukinyje iš Graco į Zalcburgą, pro traukinio langą mačiau įspūdingas Alpes, tad iš tiesų buvau miške. Besiklausydamas kūrinio, iš karto supratau, kad kažkas negerai su šio kūrinio tempu – pasijutau lyg būčiau šokių klube Vienoje, bet tikrai ne miške. Buvau matęs Čiurlionio paveikslus, kurie iš dalies pratęsė mano paties realybę, tad pamaniau, kad šio kūrėjo muzika turėtų skambėti kažkaip kitaip, juolab pažįstu lietuviškus miškus – ne kartą buvau juose grybauti, uogauti. Tik patyrinėjęs „Miške“ rankraštį, pajutau ryšį ne tik su Čiurlionio paveikslais, bet ir su jo muzika, kaip kompozitorius su kompozitoriumi. Ši patirtis jau ne objektyvi, muzikologinė, bet labai subjektyvi – norint suprasti kompozitorių, reikia suprasti jo filosofiją, kaip jis mąstė, juk meno kūrinys turi daug sluoksnių – meninį, muzikologinį, žmogiškąjį, į kurį reikia pasinerti. Dabar jau jaučiuosi pabuvojęs tame pačiame miške kaip ir Čiurlionis, jį pajautęs.
