Apie renginį

„Klasikinei simfonijai suteiktas gana intymus skambesys, orkestro nariai kartu grožėjosi šiuo šedevru ir natūraliai jį perteikė. Ilgametis meno vadovo darbas su iškiliu kolektyvu davė savo vaisių, ir atrodė, kad bendra vieninga interpretacija, muzikavimo lengvumas pasiekiamas net ne dirigento mostu, o mintimi – taip jautriai muzikantai atsiliepė į vedimą. Tokio lygmens vadovavimas rodo atrasto kūrybinio stiliaus tikslumą ir gyvastingumą, nors po koncerto kalbintas Sergejus Krylovas orkestro evoliuciją įvardijo kaip gradus ad parnasum, tai yra kopimą laiptais į dangiškas viršūnes, o tie laipteliai, žinia, muzikoje niekada nesibaigia...“ – rašo Dalia Tamošaitytė apie Lietuvos kamerinį orkestrą ir jo meno vadovą, smuikininką ir dirigentą S. Krylovą. Savo 64-ąjį sezoną šie menininkai pradeda koncertu, kuriame skambės romantizmo genijų muzika.

Styginių kvartetą Nr. 14 d-moll Franzas Schubertas kūrė 1824 m., tik ką pakilęs iš sunkios ligos, slegiamas finansinių nepriteklių, išsekęs dvasiškai. Pavadinimas „Mirtis ir mergelė“ („Der Tod und das Mädchen“) kilo nuo antroje dalyje panaudotos muzikinės citatos iš jo 1817 m. sukurtos to paties pavadinimo dainos pagal Matthiaso Claudiuso eiles. Kvarteto muzikai būdingi žemiško džiaugsmo ir tragiško skausmo proveržiai – kompozitorius čia, atrodytų, svarsto mirties ir gyvenimo klausimus.

Italų virtuozas Niccolò Paganini muzikos istorijoje pirmiausia figūruoja kaip analogų neturėjusi, įspūdingiausias gastroles po visą Europą rengusi smuiko žvaigždė; susižavėję jo klausėsi Chopinas, Lisztas, Schubertas. Kiekvienas, girdėjęs Paganini, buvo apstulbintas jo talento, gerokai pranokstančio žmogaus išgales. Jis buvo ne tik iškilus virtuozas, bet ir naujo – romantinio – atlikimo stiliaus pradininkas ir kompozitorius. Penki novatoriški jo smuiko koncertai labai paveikė instrumentinio koncerto žanro raidą. Tobulai išmanęs instrumento galimybes, Paganini neregėtai drąsiai naudojo visus grojimo smuiku technikos būdus. 1811 metais sukurtas Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui D-dur – didelės apimties, itin virtuoziškas, spalvinga harmonija, italų folkloru ir ritmais pagrįstas kūrinys.